Taigi, kaip ir žadėjau, apie tai, ką gi sekmadienį veikėme Bartkuškyje. Nežiūrint į tai, kad pats kaimas yra labai senas, vis gi jis garsėja ne savo istorija, bet jame esančiu Bartuškio dvaru. Nors aplink šį dvarą ir dabar verda nemažai aistrų bei daug prirašyta, mus čia atviliojo noras pamatyti viską savo akimis (kol dar yra į ką žiūrėti) bei šalia dvaro paslėptas “lobis”. Bet apie viską iš eilės.
http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find trail maps for California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=870679
Taigi, kadangi per šias išeigines oras vėl buvo puikus, tai buvo nuspręsta vakarykštę dieną praleisti gamtoje. Kadangi žmogutis dar ne visai jautėsi pajėgus sėsti ant kalnų dviračio, tai buvo sutarta dėl pasivaikščiojimo pėsčiomis. Begalvojant kur patraukti, buvo apsvarstyti keli variantai, bet pasirinkome Palūšę. Tokį pasirinkimą nulėmė tai, kad čia buvo planuotas netrumpas pasivažinėjimas dviračiais, o patį Botanikos taką apeiti ar apvažiuoti dviračiais taip pat kėsinomės jau ilgai. Tad, tikėdamiesi lengvo pasivaikščiojimo ir sėkmingos lobių medžioklės, sėdome į Alfą ir gan smagiai geru keliu atrūkome į Palūšę.
Kodėl vėl spalvotas? O gi todėl, kad prieš porą savaičių man brangus žmogutis sunegalavo ir atsidūrė ant operacinio stalo, o mano pasaulis susitraukė iki trijų objektų: darbas, ligoninė, namai. Dar lyg to būtų mažai, dar prisidėjo visokios peripetijos su kompanijų susijungimu ir reorganizacijomis bei perėjimu dirbti į vieną iš jų. Todėl spalvotą rudenį bei pro šalį pralenkiančius dviratininkus pavydžiai nulydėdavau žvilgsniu pro mašinos langą, o fotoaparatas kiurksojo kuprinėje, nes nuotaika buvo tikrai sumauta, t.y ne fotografinė. Kaip jau tikriausiai ir patys supratote, tinklaraštis irgi buvo paliktas sau vienas plaukioti ant autopiloto blogosferos platybėse. Tačiau, kaip sakė vienas žymus biblijinis veikėjas, viskas, kas blogai, anksčiau ar vėliau baigiasi.
Bekeliaujant apžiūrėti Rokiškio ir Rokiškio dvaro, mano dėmesį patraukė vieno iš pakeliui pasitaikiusio miestelio aikštė bei dar iš tolo matytos ir iš už medžių kišantys didelės bažnyčios savotiški bokštai. Tai Kamajų miestelis ir jame esanti Šv. Kazimiero bažnyčia.
Kaip jau minėjau praeitame įraše, karštis gan greitai mus išgynė iš Rokiškio centro. Todėl, daug negaišdami, patraukėme link antrojo šios kelionės tikslo – Rokiškio dvaro
Vakar, bežiūrėdami į lengvai apniūkusį dangų, bei mėgaudamiesi sąlyginai šia vasara vėsiais +25, pagalvojome, kad būtų visai neprošal aplankyti kokį miestą, miestelį ar dvarą. Bemąstant kur čia patraukti, pasirinkome Rokiškį, kuris buvo tarsi balta dėmė mūsų aplankytų Lietuvos vietų žemėlapyje. O be to, ten dar yra ir dvaras.
Kažkaip per pirmą atostogų savaitę mane buvo stipriai prigriebęs tinginys. Tingėjau kur nors eiti, važiuoti ar šiaip ką daryti. Bet visi geri dalykai su laiku praeina. Tai va, vakar vakare šoktelėjome iki Liškiavos. Norėjau pažiūrėti kaip vakarėjant atrodo Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. Tuo labiau, kad jo po restauracijos ir nebuvau matęs.
Taigi, atėjo laikas kažkaip apibendrinti tai, kas man labiausiai įsiminė iš praeito šeštadienio bastymosi po Klaipėdos senamiestį. Pirmiausia – tai karštis ir įkaitęs Teatro aikštės grindinys bei ten esančios užeigos.
Kai pagaliau pasiekėme Danės krantinę, tai jau buvome įveikę didesnę pusę maršruto, o saulė kaitino kaip už pinigus.Todėl visai nenuostabu, kad bet koks gaivos šaltinis masindavo prieiti arčiau. Išimtimi netapo ir šis fontanas, kurį aš pavadinau “Burbulais.
Dar viena gatvė, kuri ,vaikščiojant po Klaipėdą, savo sutvarkymu bei švelnių spalvų namais patraukė mano dėmesį.
MariukasM.LT 