Po kelionės į Čekiją, kažkiek užsisėdėjus namie, vėl atsirado noras praleisti kokią dienelę gamtoje. Pagrindinė sąlyga – kad nereiktų toli trenktis automobiliu (atsivažinėjome Čekijoje ). Kiek pagalvojus kur čia patraukti, prisiminiau kažkada per TV matytą reportažą apie Varnikų pažintinį taką netoli Trakų. Kadangi tokio tipo pasivaikščiojimai tikrai patinka – su neGeraine nuvykome ten.

Pagal tinklalapyje pateiktą schemą taką tikrai nesunku rasti, nes visur ant kelio yra nuorodos. Pasivaikščioti tikrai smagu, ypač mediniais takais virš pelkės, pasižiūrėti taip pat yra į ką. Vienintelis dalykas, kuris ten erzino – tai sužvėrėję uodai, kurių tokio masinio antpuolio mes nesitikėjome. Vienintelė atgaivos vieta nuo jų – tai apžvalgos aikštelė ant ežero kranto, kur jiems matyt, yra neskraidymo zona. Tad patarimas ten vykstantiems – pasirūpinkite apsauga nuo uodų.

Ryte, papusryčiavę, atsiskaitę ir dar kartą užmetę akį į viešbučio apylinkes, perkraustėme mašinuką į pagrindinę Karlšteino stovėjimo aikštelę senamiesčio prieigose. Esmė tame, kad nuo 9 val. iki 19 val. ta miestelio dalis yra uždaryta automobiliams. Todėl yra keletas pasirinkimų: kopti 2.5 km į kalną per miestelį ir plius dar į pačią pilį, užvažiuoti ten kinkiniu arba mikriuku-taksi. Kadangi mes norėjome atsidurti prie pilies iš karto tik jai atsidarius, o ir tą dalį jau buvome apėję vakare, be to per ją dar teks ir grįžti, tad pasirinkome mikriuką. Vairuotojas mus ir dar italų šeimyną, apvažiavęs aplink Karlšteiną ir dar kažkokį miestelį, šauniai pavairavęs kalnuose ir tuo pačiu patrumpinęs ir taip jau pavargusio autobusiuko gyvenimą, pristatė mus į pilies papėdę. 

Tai sena pilis, turinti turtingą istoriją, visai neprimenanti tų išpuoštų reprezentacinių pilių. Tai tvirtovė, kuri buvo pastatyta kaip imperatoriaus buveinė ir Šventosio Romos imperijos bei Čekijos karalystės karūnų brangakmenių saugykla. Kuo arčiau prie jos eini, tuo labiau jauti pagarba tiems, kas ją sugebėjo pastatyti. Jau nekalbu apie pagrindinio bokšto aukštį, vien ko vertas šulinio bokštas, kuris pastatytas kalno šlaite ir sminga kažkur žemyn apie 80m. Į jį įeinama jo viršuje, o ten yra 78m gylio šulinys, kuris ilgus šimtmečius buvo vienintelis pilies vandens šaltinis. Visi pilies pastatai yra išsidėstę skirtinguose aukščiuose ir yra sujungti sudėtinga laiptų ir tiltukų sistema.

Kadangi atėjome tik piliai atsidarius, be jokio vargo įsigijome bilietus į norimą II turą anglų kalba. Turimą laisvą pusvalandį praleidome grožėdamiesi vaisdais nuo pilies sienų ir bandydami įžiūrėti kažkur labai žemai žalumoje pasimetusį miestelį.

Pilies viduje mes nematėme tokių prabangių ir išpuoštų interjerų kaip kitose, bet tai kas ten išlikę, viskas turi savo prasmę, kuri atspindi tų laikų pasaulio supratimą arba vaizduoja realius įvykius su realiomis asmenybėmis. Tad koplyčios freskose galima pamatyti kaip atrodė pats imperatorius. Net pati koplyčia-saugykla palieka neišdildomą įspūdį ne todėl, kad visos lubos išpuoštos auksu ir inkrustuotos ametistais ar sienos išpuoštos freskomis ir šventųjų paveikslais, kurie vaizduoja realias istorines asmenybes su jų herbais. Ne, ten viskas turi savo prasmę ir yra tęsinys to, kas pavaizduota kitose koplyčiose. Prie ko tik beprieisi, viskas alsuoja istorija. Ko gero net neįmanoma aprašyti to jausmo, kurį patiri ten būdamas. Viską reikia pamatyti ir pajausti pačiam. Supratau viena, apsilankymas Karlšteno pilyje buvo vertas visos kelionės.

Po ekskursijos, kuri truko virš 1.5 val, išeję į pilies kiemą, supratome kokie mes buvome gudručiai, kad nepatingėjome prisistatyti į pilį 9 val., nes per visą kiemą rangėsi kilometrinė turistų eilė.

Po to pėsčiomis per miestelį žemyn į parkingą, pakeliui nusiperkant keletą suvenyrų. Kažkur pusiaukelėje restoranėlyje papietavome,atsigaivinome šalto alaus bokalu ir pailsėjome.

Apie 14 val. sėdome į savo Alfa Romeo ir pasukome namų link. Po 18 val. (kelių remontai) kelionės per Čekiją ir Lenkiją ir pravažiavę beveik 1200 km sustojome savo namų kieme.

Viskas, pabaiga.

P.S. Kelionės maršrutas nebuvo sumąstytas mūsų pačių, o pasiskolintas iš kažkada Delfyje publikuoto straipsnio. Mes tik pakeitėme kai kurias detales, atsisakydami vandens pramogų, o vietoj to įtraukdami apsilankymą Karlšteine. Jei ką tai sudomins ar prireiks kokios informacijos, rašykite. Mielai atsakysiu. Kadangi visos kelionės metu aš daugiau filmavau, tai daugiau kelionės nuotraukų ieškokite mano bendrakeleivės bloge.

Išsimiegoję ir pailsėję po vakarykščio keliavimo ir pasisėdėjimo žuvies rstorane bei nelaukdami kol oras vėl įkais, paskubėjome į Hlubokos pilį. Kaip jau minėjau, pilis stūkso ant nemažo kalno, į kurį nori ar nenori, bet įkopti reikia. Pakeliui dar ir dar kartą iš aukštai galima pasigrožėti miestelio ir jį supančio landšafto panoramomis. Kai pagaliau praėjome vartus, mus pasitiko akinamai balta, išpuoselėta pilis su savo aukštais bokštais. Pati pilis, kaip ir dauguma reprezentacinių pilių, buvo ne kartą perstatyta, kol įgavo savo dabartinį pavidalą. Prie pilies dar šliejasi iš metalo ir stiklo pastatyta galerija, kuri gražiai papildo visą vaizdą. Pilies kieme visos pastatų sienos išpuoštos tauriųjų žvėrių ragais. Pilies kambarių interjeras taip pat labai prabangus ir puošnus. Nors, kaip ir anksčiau, viduje negalima filmuoti, mums pasisekė, kai galerijoje pamačiau DVD diską apie Hluboką pilį ir dar kitas pietų Čekijos pilis. Apėjus pilį iš kitos pusės, mūsų laukė kitas siurprizas. Galinis pilies sparnas papuoštas įspūdinga kalto metalo terasa, jau nekalbant apie vaizdus, kurie iš ten atsiveria. Pravaikštinėję beveik iki vidurdienio, keliaujame toliau.

O toliau mūsų laukė Česky Krumlov. Automobilį palikome senamiesčio prieigose, o kiek paėję jau galėjome grožėtis senamiesčio panorama, kuris sueina į savotišką daubą. O tos dabos vidury, saloje ant didžiulės uolos stūkso pilis. Šiaip visas senamiestis yra savotiškos dvi salos. Kuo eini arčiau pilies, tuo labiau leidiesi žemyn nuo kalno siauromis ir labai stačiomis gatvelėmis, kol atsiduri prie tilto, kuris jungia abi dalis. O norint apžvelgti pilį, reikia stipriai užversi galvą. Perėjus tiltą, procesas tampa atvirkštiniu, t.y pradedi kilti į kalną, kol pasieki pilį.

Pilis įdomi ne tik tuo, kad pastatyta ant uolos bei nors ir perstatyta, tačiau išlaikiusi savo viduramžių dvasią, bet ir tuo, kad sienos, kurios iš tolo atrodo pastatytos iš akmeninių blokų, yra glotnios ir išpieštos. Pilies vidus, kaip ir visų anksčiau matytų, atspindi tą patį laikotarpį ir stilių. Tai sąlygoja dar ir tai, kad tos pilys, kaip ir dauguma pietų Čekijos pilių, priklausė tai pačiai kunigaikščių Švarcenbergų giminei. Atsidžiaugę pilimi ir nuo jos sienų bei bokšto atsivėrusiais miesto vaizdais, vėl grįžome į senamiestį, kur prie upelio esančioje kavinėje pavalgėme ir atsigaivinome Budweiserio alumi (kadangi visai šalia České Budějovice, kur tas alus gaminamas). Dar kiek pavaikščiojome po miestą ir, jau vakarop, patraukėme link kito mūsų kelionės tikslo.

Į paskutinį kelionės punktą, Karlšteiną, atvykome praktiškai per užpakalines duris, apturėję lengvo ekstrymo važiuojant kalnuose. Todėl pradžioje atsidūrėme prie siaurame tarpeklyje įsikūrusio pansiono su restoranu. Tačiau jame vietų jau nebebuvo, todėl pajudėjome į patį miestelį. Bet ir ten viskas buvo užimta. Jau galvojome, kad teks imtis plano B, t.y apsistoti kempinge ir trauktis palapinę, bet pakeliui aptikome už miestelio, labai gražioje vietoje, prie užtvankos, keturių žvaigždučių romantinį viešbutį. Kadangi jame buvo vietų, o ir landšaftas aplinkui tikrai buvo romantinis, nusprendėme nesikuklinti ir apsistoti čia. Tuo labiau, kad tai bus paskutinė nakvynė Čekijoje.

Atsigaivinę, sugalvojome, kad kol dar šviesu, reikia pėsčiomis grįžti į patį miestelį, ten pasivaikščioti ir pavakarieniauti. Ir čia mes buvome nustebinti tuo, kad 8 val. vakaro praktiškai viskas uždaryta, ir mums tepavyko rasti kone vienintelę veikiančią užeigą, kuri irgi buvo pakrašty, pekeliui atgal į viešbutį. Nežiūrint truputi apšnerkštos kabako ir grėsmingos padavėjo, kuris labiau priminė sunkiasvorį boksininką, išvaizdos, maistas ir alus mūsų čia tikrai nenuvylė. Grįžę į viešbutį dar pasilepinome teikiamu komfortu bei pasigrožėję vaizdu aplink pastatą ir didžiulį tvenkinį, kuriame pilna upėtakių ir, užliūliuoti užtvankos šniokštimo, griuvome miegoti. Rytoj mūsų laukė Šventosios Romos imperatoriaus Karolio IV pilis.

Laukite tęsinio…

Ryte buvo nuspręsta, kad nežiūrint Lednice pilies ir jos parko grožio, negaišti daug laiko, o po trumpos ekskursijos važiuoti į Valtice – Čekijos vyno sostinę, kuri yra tik už 7 km. Tad neužilgo buvome jau pačiame miestelyje, prie Valtice pilies, kuri garsėja savo vinoteka ir vyno salonu. Pasisukinėję po pilį ir jos parką, kuris net neprilygsta Lednice pilies parkui, užsukome į vinoteką, kurioje galima susipažinti su šio krašto vynais ir vyno laikymo įvairiais atributais.

Toliau nusileidome žemiau, į rūsį, kuriame yra vyno salonas. Ten, dėžese arba šaldytuvuose, kurie išrikuoti ilgomis eilėmis, guli įvairūs vynai, kuriuos gali išsirinkti ir nusipirkti išėjęs iš salono, ką mes ir padarėme.  Virš kiekvienos dėžės detalus to vyno aprašymas, tad vyno žinovo čia laukia daug malonumo. Tačiau mane domino retas Ledo vynas, kurio salone aš nemačiau, bet žinojau, kad jo ten esama. Apie tai užsiminus administratorei, ši pakvietė to rūsio prižiūrėtoją, su kuriuo vėl nusileidome į rūsį, po to dar į vieną giliau, kur, atskirai užrakintas, laikomas šis retas ir, palyginti su kitais to salono vynais, brangus vynas. Su prižiūrėtojo pagalba išsirinkęs sau tinkamus, turėjau visą komplektą sau ir savo draugams.

Valtice buvo pats piečiausias mūsų kelionės taškas, kur labiausiai buvome priartėję prie Austrijos sienos, o vyno salonas ir vynai – vienas iš pagrindinių kelionės tikslų. Čia taip pat nesugaišome daug laiko, tad nusprendėme judėti toliau numatytu maršrutu.

Pravažiavę palei sieną rytų kryptimi apie 170 km, pasiekėme sekanti kelionės tikslą – Telčą. Prisiparkavę nudžiugome, kai priėjęs parkingo prižiūrėtojas gražia anglų kalba pasiteiravo kiek laiko planuojame stovėti. Nusprendėme, kad 36 laipsnių karštyje ilgiau 2-3 valandų po miestą nebimbinėsim. Tuo labiau senamiestis nėra didelis, o pilis irgi čia pat. Telčo senamiestis, o ypač jo aikštė su statula ir fontanu bei senoviniais namukais geriausiai atspindi viduramžių pietų Čekijos miestų architekturą. Vėliau pastebėjome, kad visų to krašto miestų aikštės yra panašios. Taigi, pradėjome nuo pagrindinės aikštės ir vis dairėmės kur ta pilis. Žiūrint iš aikštės pusės net nesupratome, kad stovime prie pat pilies, nes iš čia ji atrodė kaip nedidelis pilkas pastatas su bokštu.

Tik apėjus aplinkui, nuo vandens pusės, pasimatė kad tai galinga sena pilis, kuri su laiku prarado savo grėsmingą išvaizdą. Tai jau buvo žymiai senesnė, nei anksčiau aplankytos, pilys. Apėjus aplinkui, per parką, pro seną bažnyžią su senoviniais herbais ir gotikiniais rašmenimis, vėl atsidūrėme aikštės galie, prie kuklaus įėjimo į pilį. Ši mus pasitiko jaukiais, nedidukais, pusiau gotikiniais, pusiau renesansinias kiemeliais, visiškai prieštaraujantiems tai didybei ir galiai, kurią matėme kitoje pusejė. Pats pilies vidus taip pat atspindi jau žymiai ankstesnius laikus. Deja, kaip ir visose pilyse, ten nebuvo galima nei fotografuoti, nei filmuoti.

Apžiūrėję ką planavome, nusprendėme dar neieškoti nakvynės, o judėti toliau, į Bohemiją.

Pravažiavus apie 170 km, pasiekėme Hluboka nad Vltavou, prie kurios artėjant jau iš tolo ant aukšto kalno lyg koks švyturys savo baltais bokštais švietė Hluboka pilis. Kadangi jau vakarėjo, pilies lankymas nusikėlė sekančiai dienai, o mes, kiek paklajoję, pačiame mieto centre, kuris tarsi laiptai yra išsidėstęs kalnuo šlaituose, susiradome viešbutį. Pasidėję daiktus, išėjome paklaidžioti po miestelį ir pasigrožėti mus supančiais vaizdais nuo terasų. Beklaidžiodami užtikome fainą žuvies restoraną, kur ragavome įvairią žuvį, kurią užgėrėme, prisimindami Moraviją, baltu Moravijos Chardonnay. Ir vėl gi, užsisakius žuvies rinkinį dviems asmenims, padavėjas atnešė padėklą, kuris vos tilpo ant stalo. Tad mes ten prasėdėjome iki vėlaus vakaro.

Taip pagaliau baigėsi ši diena.

Laukite tęsinio …

Trečioji kelionės ir antroji diena Čekijoje buvo skirta daugiau gamtai, t.y Moravijos karstui (Moravský kras). Labai jau norėjosi aplankyti olas. Tai, kad artėjame prie kalnų, pasijautė likus maždaug 10-15 km nuo Blansko. Prasidėjo gan statūs pakylimai ir nusileidimai su staigiais posūkiais, o likus 2km iki tikslo pasukome į keliuką, kur teko praktiškai prasiprausti tarp akmeninės sienos ir kažkokio pastato, o išlipus iš automobilio stovėjimo aikštelėje ir apsidairius aplinkui pamatėme, kad mus supa gan aukšti kalnai. Pagrindinis tikslas – aplankyti Punkvos olas, tuo pat metu apžiūrėti Macochos bedugnės apačią ir grižti į paviršių požemine Punkvos upe. Kadangi ekskursijos į olas vyksta nustatytu laiku, tai tam, kad tuščiai nesibastyti dvi su puse valandos, mes dar aplankėme ir Katežinos olą. Aišku mes neišvengėme ir kuriozų dėl nesusišnekėjimo. Kaip jau minėjau, toje pusęje visai neįmanoma susišnekėti angliškai, na nebent vokiškai ar rusiškai (kas yra gryna teorija). Tad šiaip ne taip išsiaiškinome, kad į traukinuką, kuris užveža į viršu, kur yra įėjimas i Punkvos olas ir funikulierius, kuris užkelia į Macochos bedugnės viršų, bilietus reikia pirkti atskirai. Prajuokino lenkų turistai, kurių visas autobusas sugužėjo į turizmo informacijos centrą bei sugebėjo sukelti tokį triukšmą ir turgų, kad viena darbuotoja neapsikentusi juos apšaukė čekiškai. Kaip nebūtų keista, šie ją suprato ir išsinešdino lauk, palikdami visus reikalus tvarkyti savo gidei.

Paisvaikčiojimas po žeme buvo tikra atgaiva nuo karščio, nes Katežinos oloje temperatūra buvo +14, o Punkvos – +8, kai lauke buvo +36, tad, kaip mus buvo perspėjusi kasininkė, buvome pasiėme megztinius. Olose taip pat buvo galima filmuoti ir fotografuoti, tiesa už atskirą mokestį, kuris abiem atvejais siekė praktiškai trečio bilieto kainą. Kaip ten bebūtų, laiką praleidome puikiai: patiko tiek olų vidus, o ypač sužavėjo vaizdas Macochos bedugnės apačioje bei plaukimas požemine upe. Po to funikulieriumi pasikėlėme į kalno viršunę, iš kur bandėme įžvelgti bedugnės dugną, kur tik ką buvome. Deja, taip ir nepavyko, baisiai jau giliai buvome.

Kažkur apie 15 val. vietos laiku baigėme savo ekskursijas, pasistiprinome vietoje esančiame restorane, kuriame ragavome labai skanią čekišką česnakinę sriubą. Tada vėl į kelionė, toliau į Moravijos pietus, vynų kraštą.

Pakeliui dar buvome užsukę į Brno, bet pataikėme į patį piką, tad po ilgų vargų prsiparkavome senamietyje nelabai leistinoje vietoje, prie arckivyskupijos, bažnyčios šešėlyje. Senamiestsčio oro termometras rodė +39, tad nufotkinę bažnyčią, išsinešdinome lauk iš tos peklos.

 Pravažiavę apie 250 km, vakare pasiekėme Ledinice miestelį. Susiradę nakvynę pansione (tai kambarys be patogumų, o šie bendri visam aukštui, o kaina tik truputi mažesnė nei trijų žvaigždužių viešbutyje. Tad daugiau mes taip nebedarėme), pasukome link pilies. Tai tikrai nemažas pastatų ansamblis ir nuostabus, išpuoselėtas parkas su nuostabiomis alėjomis, po kurį mes pravaikščiojome visą vakarą. Be to, ten dar yra ir minaretas, kurį taiip pat galima aplankyti nuplaukus valtimis per ežerą. Dieną pabaigėme vietos aludėje su Zubro alumi, stebėdami kaip vietiniai leidžia laiką.

Tad tokia tai buvo ši diena.

Laukite tęsinio…

Antroji kelionės diena prasidėjo apie 170 km nuo pirmojo tikslo ir apie 70 km nuo Lenkijos – Čekijos pasienio, kurie važiuojant visai nebloga magistrale buvo įveikti labai greitai. Likus 7 km iki sienos pasipildėme kuro ir praktiškai čia padarėme maža klaidelę. Esmė tame, kad Čekijoje autostrados ir į jas panašus keliai yra mokami, tad reikia įsigyti lipduką minimum 7 dienoms. Kadangi nei kolonėlėje, nei lenkiškoje pasienio pusėje to negalėjome padaryti mokant kortele, o išsigrininti dar papildomai lenkiškų zlotų kaip ir nesinorėjo, buvo nuspręsta tai padaryti Čekijoje. Bet Čekija mus pasitiko tuščia erdve, kur nėra nei keityklų nei kito taško, kur galima būtų nusipirkti tą lipduką. Teko pavačiuoti iki artimiausio miestelio, ir, mūsų laimei, autostrada greitai baigėsi, o už paprastus kelius mokėti nereikia. Bet bėda tame, kad keliuose miesteliuose sekmadienį viskas uždaryta, o vietiniai nelabai galėjo paaiškinti kur viską galima įsigyti. Po kie laiko radome nuošalų motelį su kolonėle, kur viską sutvarkėme ir galėjome atsiskaityti kortele. Dar supratome, kad šioje Čekijos dalyje angliškai susnišnekėti yra beviltiška, iš bėdos vokiškai ar rusiškai, bet ir tai yra daugiau teorija. Pasikeitė ir vairavimo ypatumai, nes patys čekai mėgsta spūstelėti magistralėje, bet preciziškai mažina greitį iki leistino gyvenvietėse, kai lenkai tai visiškai ignoruoja.

Pagaliau pasiekėme pirmą kelionės tikslą – Kromerižą. Kromerižas mus pasitiko 35 laipsnių karščiu. Todėl, likus keliems šimtams metrų iki navigaciniame kompiuteryje atžymėto kelionės tikslo, kai pamatėme pakeliui nemokamą parkingą ir dar su geru šešėliu po medžiais, nedelsiant ten prisiparkavome. Tai buvo geras pasisirinkimas, nes senamiestye visi parkingai mokami ir jokio šešėlio. Toliau, vedami delniuko, radome turistų informacijos centrą (šiaip visada geriau yra navigacijai nurodyti tokį tikslą, nei abstraktų miesto centrą), kur gavome visą mums reikiamą info apie miestą. Tačiau toli niekur eiti nereikėjo, nes arkivyskupo pilis buvo čia pat už kampo. Kažkaip savaime išsisprendė klausimas kas filmuos. o kas fotografuos. Taigi, šioje kelionėje aš debiutavau kaip movie makeris, o mano bendrakeleivė – kaip fotografė.

Pati pilis išsikiria savo aukštu bokštu, į kurį galima užlipti nusipirkus bilietą. Visą kitą užgožia aplinkui aplipę pastatai, kurie paslepia tikrąjį dydį. Tačiau nemokamai galima įeiti tik į pilies kiemelį ar apeiti pačią pilį ir pasivaikščioti po tikrai nemažą parką, kuriame dar yra savotiškas mini zoologijos sodelis. Apžiūrėti pačios pilies vidų bei jos paveikslų galeriją galima tik su ekskursija, kurioje gidė pasakoja čekiškai, o tau duodamas angliškas jos pasakojimo tekstas. Deja, viduje negalima nei fotografuoti nei filmuoti. Taip buvo visose pilyse, kurias aplankėme. Pats pilies interjeras tikrai pakankamai įspūdingas, salės ir kambariai atspindi 17-19 amžiuose vyravusius stilius ir madas, praktiškai visi daiktai yra susiję su to meto istorinėmis garsenybėmis. Šiaip tikrai sunku perpasakoti kas ten yra, bet pamatyti verta, nes visų kitų to meto pilių vidus tėra tik atspindys. Viską dar apsunkino pilyje tvyranti tvankybė, negelbėjo net kur ne kur praverti langai. Lipimas į bokštą taip pat tapo savotišku ištvermės išbandymu, nes vidus pakankamai įkaitęs, o išlindus viršuje į lauką ne ką vėsiau. Bet atsivėrusi panorama priverčia pamiršti visą karštį.

Tas karštis visai neįkvėpė ilgai bimbinėti po senamiestį. Tad užkandus ir išgėrus po bokalą čekiško alaus prie pilies esančiame bistro bei dar kiek pasivaikščiojus, apie 5 val. vakaro buvo nuspręsta palikti įkaitusį miestą ir judėti link antro kelionės tikslo, pakeliui ieškant nakvynės.

Kelias greit iš autostrados išsuko kalnų link, o vakarop pravažiuodami eilinį Jedovnicos miestelį, jau stipriai vakarop, apsistojome visai pakenčiamame trijų žvaigždučių viešbutyje su labai maloniu administratoriumi, kuris gerai šnekėjo vokiškai, o pamatęs mūsų pasus, pasiūlė kalbėtis rusiškai, kas sekėsi jam gan sunkiai. Su jo pagalba išsirinkome ką valgysime ir gersime vakarienei, kuri, įvertinus porcijų dydžius ir alaus pigumą, gavosi karališkai prabangi ir tuo pačiu pigi, palyginus su Viniaus restoranų kainomis. Po tokios vakarienės būtinai reikėjo prasivaikščioti, o tuo labiau, kad visai šalia tyvuliavo nemažas ežeras, aplink kurį galima pasivaikščioti įrengtais takeliais, pasėdėti ant suolelių ar prie pat vandens esančioje lauko kavinėje.

Tad tokia buvo antroji kelionės ir pirmoji diena Čekijoje.

Laukite tęsinio…

Ką gi, nuotraukos surūšiuotos ir video sumontuotas, todėl galima ir parašyti apie kelionę po Čekijos pilis ir ne tik. Kadangi visos kelionės metu neteko aptikti bent kiek padoresnio ryšio, o ir šiaip dienos pabaigoje buvome pakankamai pavargę, rašyti kasdien kaip sekėsi nebuvo nei didelio noro, nei jėgų. Kad nereikėtų skaityti vieno ilgo posto, o man iš karto viską aprašyti (truputi tingiu ), publikuosiu dalimis, pagal kelionės datas, t.y įrašo data atitiks kelionės atitinkamos dienos datą. Tad dabar apie viską iš eilės.

Pirma diena. Kelionė per Lenkiją

Su tuo susiduria visi, kas važiuoja į kurią nors Europos dalį. Tai neišvengiama, kaip kvėpavimas. Tai buvo net ne važiavimas, o skrydis per Lenkiją, nes jei nenori važiuoti šalikele, kaip tai daro lėčiau važiuojantys lenkai (ačiū jiems už mandagumą ir kantrybę praleidžiant greičiau važiuojančius), ar kratytis provežose pirmoje magistralės eilėje kartu su sunkvežimiais, turi važiuoti kaip vietiniai, o jie varo taip, lyg gyventų paskutinę dieną. Važiavimas taip vadinamu automobilių keliu, t.y. kaip ir autostrada, bet ne autostrada (atitikmuo mūsų kelias Vilnius – Kaunas), kur leistinas greitis 110 km/h, turi savo "žavių" ypatybių. Tagi, jei nenori maltis pirmoje eilėje, turi derintis prie važiuojančių antrąja, t.y varyti apie 140-170 km/h. Jie tikriausiai labai pavydi vokiečiams jų greitkelių, todėl ir bando važiuoti kaip Vokietijoje. Bet pats smagiausias dalykas yra tada, kaip pamatai ženklą "70" ir raudonai degantį šviesoforą. Pojūčiai kaip GP lenktynėse, kai visi stabdo iki "dugno" ir startuoja taip pat. Supratau, kad tai, ką aš vadindavau ardymusi, Lenkijoje yra normali būsena, tad turėjau progos atsidžiaugti savo Alfa Romeo 156 V6 variklio galia, tuo labiau, kad prieky esantys lėtesni automobiliai be jokių problemų tuoj pat pasitraukdavo iš kelio. Linksmiausia dalis – Varšuvos pravažiavimas, nes, nežiūrint greižio apribojimų 80-90, visi vačiuoja apie 120 km/h. Ir, žinoma, Dieve saugok tuos, kas sukonstravo mano HP iPaq 6915 su jo navigacija! Be šio daikto visa kelionė būtų didelis vargas, o dabar galėjau mėgautis vairavimu, nesukdamas sau galvos dėl krypties ar kur dabar esame. Be to, jau kažkur po pietų pradėjo pildytis delniuko orų prognozės pranašystės dėl karštos savaitės, nes lauko temperatūra pasiekė 29 laipsnius šilumos. Vakarop, kažkur apie 100 km nuo Lenkijos – Čekijos sienos per daug nesirinkdami nesunkiai radome nakvynę. Tad beliko pasistengti užmigti po geros adrenalino dozės, gautos važiuojant per šią šalį.

Laukite tęsinio…