Skaitalas fotografuojantiems #1

Pagalvojau, kad būtų visai neblogai laikas nuo laiko pasidalinti tuo, ką randu sau naudingo ar įdomaus apie fotografiją internete. Manau, kad tikrai naudinga yra mokintis iš kitų, labiau patyrusių, tuo labiau kai jie linkę pasidalinti ta patirtimi. Nežinau ar tai taps reguliaria rubrika, na bet jai kam patiks, tai pasistengsiu daryti kuo dažniau :).

Taigi, pradžiai apie paprastus, bet naudingus dalykėlius, kurie gali palengvinti gyvenimą kai neturi su savimi stovo, o norisi gauti ryškią nuotrauką. Monopodas iš to, kas po ranka, makro fotografijai:

 using a monopod | ©PhotoActive

Skaitykite toliau

Pagaliau sulaukiau (tęsinys)

Šiandien pasijutau kiek įsipareigojęs pratęsti vakarykštę istoriją su objektyvu. Kodėl? Atsakymas – sulaukiau skambučio iš Fotofabriko. Juos tikrai užkabino tai ką parašiau ir jiems rūpi firmos reputacija. Šiaip nesu linkęs pasakoti pokalbio detalių, galių pasakyti tik tiek, kad ir jie suprato situacijos su kainų skirtumu kurioziškumą ir pažadėjo kaip nors tą dalyką kompensuoti :) . Kaip ir sakiau anksčiau, reikalas ne piniguose, o moralinėje satisfakcijoje. Taigi, pačią reakciją bei pokalbį jau būtų galima pavadinti tokia satisfakcija. Kaip dėl pasiūlymo – žiūrėsim kaip jiems seksis. Bet kokiu atveju Fotofabrikas  iš manęs užsidirbo kažkiek teigiamų karmos taškų savo naudai. Bet jei apskritai, tai visgi problema lieka, t.y. Lietuvoje tikrai sunku įsigyti rimtos įrangos, net ir garsių firmų. Apie tai jau anksčiau rašė Nezinau.lt. Tad jei tokios tendencijos išliks ir ateityje, tai negelbės net ir geras bendravimas su klientais, nes jie paprasčiausiai nukeliaus pas tuos, kurie turi ir gali greitai pristatyti norimą prekę.

P.S. O šiaip man vis viduje kirba toks niekšiškas klausimėlis: o jei nebūtų šio tinklaraščio ir aprašytos istorijos, tai ar sulaukčiau skambučio? Įdomu gi ;)

Pagaliau sulaukiau

Sony 70-300mm F4.5-5.6 G SSM telephoto zoom lens © Sony.lv

Laukiau, laukiau ir pagaliau sulaukiau. Šitą daikčiuką prieš daugiau nei mėnesį užsisakiau Fotofabrike, nes tai buvo vienintelė internetinė parduotuvė, kurios vadybininkai greitai atsakė į paklausimą ir dar pasiūlė neblogą kainą, palyginus su tomis, kurias skelbė jie patys ir dar kiti, neva turintys šį objektyvą. Rašau “neva turintys”, o iš tikro tai reiškia, kad prekės realiai sandėlyje jie neturi, o tik kataloge. Galimas pristatymo terminas irgi buvo pusė bėdos – kažkur dvi – trys savaitės. Bet visas reikalas išsitęsė virš mėnesio, tiksliau mėnuo ir dar savaitė.

Skaitykite toliau

Atstatyta

Na va, pagaliau tinklaraštis vėl veikia. Kaip ir grasinausi, aš jį perdiegiau iš naujo ir importavau atgal įrašus bei komentarus (kas svarbiausia :) ). Gaila, bet įrašų vertinimo atstatyti kaip ir nepavyko, bet, kaip sakoma, bus tų žvaigždučių. Kas visgi įvyko, taip ir iki galo neišsiaiškinau, nes kol krapščiausi, sistema kuo toliau, tuo prasčiau veikė. Tad greičiausias būdas – paleisti viska iš naujo. Temą palikau kol kas tą pačią nes niekaip per vakarą neišsirinkau naujos. Kol kas dar ne visos funkcijos atstatytos, bet gyventi jau galima :) .

Blogadienis

Būna dienų kaip tyčia. Šiandien ta diena, kaip aplink mane viskas genda. Darbe, kol vakar buvau pristatyme, kolegos neiškentė ir perkrovė duomenų centro pagrindinius komutatorius. Ryte, atėjęs į darbą, visą virtualių serverių fermą radau kiek pakrikusią. O ji nemaža – klasteris iš dešimties VMWare serverių, o ten “gyvena” apie 50 virtualių serverių. Tad teko viską sutvarkyti.

Paskui pastebėjau, kad šiame tinklaraštyje pradėjo strigti komentarai, o ir viduje viskas veikia ne taip kaip turi būti. Bandant patvarrkyti, dingo ryšys, tad blogas kurį laiką iš viso neveikė. Atstačius status quo, reikia surasti gedimą. Nors, atvirai sakant, yra nemaža pagunda perdiegti viską iš naujo, tuo pačiu atsikratant viso prisikaupusio šlamšto, ir pakeisti išvaizdą, kuri man jau kiek pabodo.

Todėl atsiprašau dėl sutrikimų bloge bei dėl to, kad kurį laiką jis gali iš viso neveikti.

O dabar einu ieškoti naujos temos :).

Nemuno kilpų maršruto žemėlapis

Viename savo įrašų buvau užsiminęs apie galimybę šiame tinklaraštyje atvaizduoti kai kurių savo kelionių maršrutus žemėlapyje. Tai štai pabandymui paskutinės išvykos maršrutas:

http://www.wikiloc.com/wikiloc/spatialArtifacts.do?event=view&id=400342&measures=off&title=off&near=off&images=off&maptype=H

GPS informacija paimta iš mano Sony GPS tracker’io, kuris, man bekeliaujant su fotoaparatu, praktiškai visada būna įjungtas. Kadangi jis informaciją įrašinėja savo formatu, tai konvertavimui panaudojau nemokamą programėlę GPSBabel, o žemėlapio publikavimui pasirinkau nemokamą Wikiloc tarnybą, kurioje taip pat yra įdomių maršrutų iš Lietuvos.

Jei manote, kad tai gera ar bloga mintis, rašykite ką apie tai galvojate komentaruose arba balsuokite apklausoje, šoninėje tinklaraščio juostoje. Tad nepatingėkite užsukti ir pareikšti savo nuomonę :) .

Detalesnė maršruto informacija.

Nemuno kilpos

Šiandienos išvyką, ko gero, galima būtų pavadinti lenktynėmis su lietumi Nemuno kilpų regioniniame parke. Visą kelią mes vis arba prasilenkdavome su lietumi visai šalia, arba susitikdavome. Ten kur susitikdavome – arba lijo, arba lijo labai smarkiai. Kitais atvejais lietus, genamas stipraus vėjo, tiesiog lipo mums ant kulnų, todėl teko, išlipus iš automobilio, gan spėriai suktis. Taigi, dėl tokios “įtemptos programos”, ne viską aplankėme ką planavome, bet parodyti, mano manymu, yra ką.

Pirmas sustojimas gavosi Punioje. Čia mus domino Punios piliakalnis, kurį rasti visai nesunku. Takas, vedantis link jo, prasideda tiesiog prie bažnyčios. Bet beeinant tuo taku, atradau tokią mažutę koplytėlę, stovinčią tarp medžių:

2009 05 23_1381

Skaitykite toliau

Naminė duona

2009 05 17_1370

Kai vakar perskaičiau kaip Grumlinas mėgavosi namuose kepta duona, nebeišlaikiau ir tą pačią dieną savo brangiausiąją prikalbinau  taip pat nusipirkti tokį aparatą. O tačiau, jau susiruošus išbandyti šiuolaikinį duonkepį pečių, paaiškėjo, kad namuose nėra jokio padoraus svėrimo prietaiso. Vis kažkaip išsiversdavome matuodami iš akies. Bet instrukcijoje griežtai prigrasinta viską matuoti tiksliai, jei nenorima nusivilti šio technikos stebuklo galimybėmis. Kadangi reikalas jau buvo vakarop, tai tikimybė mūsų miestelyje įsigyti reikiamą daiktą lygi nuliui. Tad nori ar nenori, teko dar kartą prasivažinėti iki Vilniaus. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Visus ingredientus į aparatą sukrovėme iš vakaro, nustatėme laikrodį ir šviežia, dar garuojanti duona mūsų laukė ryte pusryčiams. Mmmm kaip buvo skanu su pienu. Aišku, tai neatstoja tos tikrame pečiuje keptos naminės duonos, kurią vaikystėje ragaudavau per atostogas kaime, bet sava duona yra sava, todėl ir skaniausia :) .