Šiandien tik grįžome iš keturių dienų kelionės po Estiją.

Pagrindinė tokio vojažo mintis, kurią brandinau dar nuo praeitos kelionės į Estijos salas, buvo pasižiūrėti į krioklius šalies šiaurėje. Tačiau va taip praskristi visą Estiją dėl kelių krioklių mums pasirodė neleistina prabanga. Šioje šalyje tikrai yra į ką pasižiūrėti ir kuo pasigrožėti.

Taigi, ką mes ten pamatėme, nukeliavę beveik 1900 km, iš kurių beveik 1000 km pačioje Estijoje?  Jei trumpai, tai pietuose aplankėme dvi pilis, kurių viena yra angliško, kita – jugendo stiliaus, slėpėmės nuo lietaus oloje prie Helmes pilies griuvėsių. Aplakėme antrą pagal dydį Estijos miestą Tartu. Po to keliavome į Poltsamaa – rožių ir 18 tiltų miestelį, Estijos vyno sostinę, kur pilies vyno rūsyje skanavome ir pirkome to krašto vyną. Toliau, važiuodami į rytus, užtikome Abiejų Tautų Respublikos pilies griuvėsius. Pasitikome vakarą prie Čiudo ežero, kur bandėme kažkiek susipažinti su sentikių palikimu, bei ant ežero kranto valgėme ten pagautą rūkytą ungurį, užsigerdami estišku alumi. Pažintį su krašto šiaure pradėjome nuo Narvos, kuri yra tarsi simbolis per amžius vykusios konfrontacijos tarp vakarų katalikiškos ir rytų ortodoksiškos civilizacijų. Grožėjomės kriokliais bei ant jūros kranto esančiais Livonijos ordino pilies griuvėsiais. Atsisveikindami su tuo kraštu,  žvelgėme  į jūrą ir pakrantės pliažus nuo 30 m aukščio skardžio.

Štai tiek pradžiai, o jau detaliau, kai sutvarkysiu visą foto grobį.