Apie gerus norus

Gerais norais pragaras grįstas. Šiandien tą supratau ryte važiuodamas į darbą.

Gerai, iš eilės. Vakar, po ilgojo šventinio savaitgalio, anksti ryte  Alfa mane pasitiko užšalusiomis spynelėmis (matyt kažkur gavo per daug drėgmės). Tikrai sugaišau nemažai laiko, kol patekau į automobilio vidų, o dar tiek pat sugaišau, kol vėl spynelės pradėjo veikti tvarkingai. Todėl į darbą atvažiavau gerokai pavėlavęs, nes ant slidaus kelio atsigriebti už sugaištą laiką praktiškai jokių šansų, nes didžioji automobilių dalis juda labiausiai išsigandusio pasirinktu greičiu. Lenkti tokiomis sąlygomis irgi nevilioja. Todėl šiandien ryte, nujausdamas, kad tas fintas su spynelėmis gali ir pasikartoti, į darbą susiruošiau truputi ankstėliau. Bet, mano džiaugsmui, nežiūrint lengvo šaltuko, spynelės veikė tvarkingai. Todėl užkūręs variklį ir nuvalęs nuo auto sniegą, iš karto sėdau ir pajudėjau link Vilniaus. Kelias pakenčiamai slidus, per radiją nebloga muzikėlė, tad visai smagiai važiavosi. Bet viduje vis kirbėjo nerimas, kad viskas čia per gerai klojasi ir šiam idiliškam vaizdeliui aiškiai kažko trūksta. Kažkur pusiaukelėje nerimas susifokusavo į džinsų kišenes ir užpakaline sėdynę. Reikalas tame, kad žiemą, rytais, keliaudamas į darbą, aš iš pradžių išeinu į namo kiemą, užkuriu  Alfos variklį, ramiai nuo jos nuvalau sniegą ir dar kartą užsukęs namo pasiimu visus reikiamus daiktus. Kol taip suvaikštau, prašyla auto salonas ir atitirpsta langai. O šiandien, iš to džiaugsmo, kad neteko kariauti su durelių spynele, fazę “dar kartą užsukęs namo pasiimu visus reikiamus daiktus” aš kažkaip nejučia praleidau. Taigi, pusiaukelėje aš pagaliau supratau, kad piniginė su dokumentais, komunikatorius ir kuprinė su nešiojamu kompiuteriu bei fotoaparatu liko sau ramiai pūpsoti namie.  Nieko daugiau neliko, kai nuo pusiaukelės grįžti namo, pasiimti daiktus ir vėl pakartoti visą maršrutą iš naujo. Aišku, iš mano gerų norų teliko šnipštas ir darbe atsiradau panašiai kaip ir vakar. Kaip sakoma, per durną galvą papildomos kuro ir laiko sąnaudos, o su gerai norais gavosi “kaip visada” :) .

2009-ieji nuotraukose

Mozaika_2009

Vis galvojau kaip čia geriau apibendrinti jau praėjusius 2009-uosius. Nieko gero nesugalvojau, bet nusprendžiau pabandyti juos parodyti savo nuotraukose. Ta proga sutvėriau foto albumą iš 100 atsitiktinai atrinktų, 2009 metais pagautų kadrų. Be to, pats albumas pergeneruojamas kiekvieną dieną :) .

Tad spauskite ant mozaikos, jei norite atsiversti albumą arba galite iš karto paleisti jo peržiūrą.

Gero žiūrėjimo !

Prieblandos zona plečiasi

O dar sako, kad durnumas nėra užkrečiamas. O jei rimtai – tai dar viena kompanija, kuriai Lietuvos konstitucija tėra bulvarinis skaitalas.

P.S . Remdamasis pusmetine gyvenimo “Dievo karalystėje” patirtimi pastebėjau, kad čia vis dar tas pats jovalas ir pagerėjimo perspektyvų kaip ir nenusimato.

Šalčininkai Vilniaus rajono pavyzdžiu ketina valdžią perleisti Dievui – DELFI Žinios

Siurprizas

Vakar su žmona aptūrėjome savotiškai linksmą siurprizą. Reikalas tame, kad jau eilę metų mes namie Kalėdoms statome mažytę dirbtinę eglutę, nes kažkaip visada būna gaila po švenčių išmetinėti tikrą medį. Žinau, kad eglutės auginamos specialiai šventėms, bet vis tiek man gaila gyvo medžio.

Tai štai, vakar vakare, kai jau buvome susėdę vakarieniauti, suskambo lauko durų skambutis. Įsivaizduokite mano nustebimą, kai atidaręs duris pamačiau vienos žmonos mokinės tėvą su eglute rankose. Gaila, kad jis nesileido įkalbinamas užeiti, nes būtų pavaišintas tikrai neblogu vynu, kurį gavau iš kolegų gimtadienio proga. Tai va koks smagus bei netikėtas siurprizas, o ir savotiška gimtadienio dovana (na, bet čia, sakysime, sutapo ;) ).

Rimtai, gyvenimas tikrai smagus, kai laikas nuo laiko susiduri su tokiais žmonėmis :D .

Schloss Charlottenburg

 Pagrindiniai rūmai

Na štai, atėjo laikas ir mano pažadėtam desertui. Schloss Charlottenburg arba Charlottenburg’o rūmai – didžiausi Berlyne esantys rūmai. Patys suprantate, kad tikrai negalėjau praleisti progos nors trumpam ten užmesti akį. Taigi, didžiąją savo priešpaskutinės viešnagės Berlyne dienos dalį praleidau būtent čia, vaikštinėdamas aplink rūmus ir po parką. Kai paskutiniame įraše apie Berlyną prie paskutinės nuotraukos kalbėjau apie vaizdą, esantį man už nugaros, galvoje turėjau štai ką:

Skaitykite toliau