Netipinis savaitgalis

O galėjo būti ir tipinis. Šeštadienį teko paaukoti sodui su tipiniais darbais, žolės pjovimas ir pan. Sekmadienis irgi galėjo būti praleistas vienu iš jau įprastais tapusių būdų: fotografavimas, kokio nors dvaro, miesto, miestelio ar šiaip kokios nors dar nelankytos įdomios vietos aplankymas, išvykos ant dviračio ar lobių ieškojimas.

Tiesą sakant, buvome sumąstę aplankyti Klaipėdą ir pasivaikščioti po jos įdomesnes vietas. Todėl daug negaišę sėdome į Alfą ir patraukėme uostamiesčio link. Bet kuo labiau artėjome prie tikslo, tuo darėsi aiškiau, kad ko mažiausiai norime, tai bimbinėti po miestą, fotografuoti, t.y aktyviai leisti laiką. Todėl buvo išjungtas navigacinis kompiuteris, o mes prisiparkavome savo jau senai pamėgtoje vietoje, Karklėje, prie “Žiogelio” kempingo. Čia skaniai užkrimtome, o likusią dienos dalį praleidome drybsodami prie jūros ir nieko neveikdami. Visiškas atsipalaidavimas besiklausant monotoniško jūros šniokštimo. Atvirai pasakius, senai taip buvau bedaręs, tačiau pailsėjau ir atsigavau po gan intensyvios savaitės tikrai puikiai. Todėl šį kartą nei nuotraukų, nei kokio reportažo nebus. Aš paprasčiausiai ilsėjausi 🙂 .

Sodininko savaitgalis

Dėl praktiškai tropinio klimato (vasariška šiluma plius lietus) mūsų sodas prie namo pradėjo panašėti į džiungles. Todėl teko atidėti į šalį visokius savaitgalinių išvykų sumanymus, traukti sodo techniką laukan ir imtis darbo. Tik jaučiu, kad jei ir toliau taip tęsis, tai kito savaitgalio programa gali būti labai panaši į šio 🙂 .

Šypsena – tai užkrečiama

cc Pensiero

Labai smagu, kai diena prasideda nuo gerų dalykų. Ryte, priparkavęs Alfą prie kontoros ir jau susiruošęs žygiuoti į darbą, pamačiau šaligatviu einančią merginą. Bet dėmesį patraukė ne tai, kad tai buvo graži mergina, bet į akis krito jos tiesiog šviečianti šypsena. Ne ta “viršelinė”, bet tokia sklindanti iš vidaus. Matėsi, kad jai tikrai gera. Tai išdavė ir besišypsančios akys, lūpos, net eisena. Nežinau kiek laiko taip į ją praspoksojau, bet jaučiau kaip virš manęs giedrėja dangus. Kai truputi atsitokėjau, supratau, kad ir pats šypsausi, o nuotaika buvo tiesiog liuks. Dar pastebėjau, kad ir kitų praeivių, kurie su ta mergina prasilenkė, veidai taip pat pragiedrėjo, o kiti irgi pradėjo šypsotis.

Vasaros ilgesys

Betvarkydamas delniuko duomenis, jame radau šią nuotrauką, darytą vasarą, kai paskutinį kartą buvau prie Dusios ežero. Nuotrauka ne itin kokybiška, o ir šiaip pykštelėta “ant durniaus” delniuku. Tačiau bežiūrint į ją atsirado toks be galo stiprus noras vėl atsidurti prie to ežero, kai lauke vasara ir šilta, tingiai išsitiesti ant pievelės ar šiaip gerai leisti laiką, vis pasidairant pro fotoaparato objektyvą.

Apie gerus norus

Gerais norais pragaras grįstas. Šiandien tą supratau ryte važiuodamas į darbą.

Gerai, iš eilės. Vakar, po ilgojo šventinio savaitgalio, anksti ryte  Alfa mane pasitiko užšalusiomis spynelėmis (matyt kažkur gavo per daug drėgmės). Tikrai sugaišau nemažai laiko, kol patekau į automobilio vidų, o dar tiek pat sugaišau, kol vėl spynelės pradėjo veikti tvarkingai. Todėl į darbą atvažiavau gerokai pavėlavęs, nes ant slidaus kelio atsigriebti už sugaištą laiką praktiškai jokių šansų, nes didžioji automobilių dalis juda labiausiai išsigandusio pasirinktu greičiu. Lenkti tokiomis sąlygomis irgi nevilioja. Todėl šiandien ryte, nujausdamas, kad tas fintas su spynelėmis gali ir pasikartoti, į darbą susiruošiau truputi ankstėliau. Bet, mano džiaugsmui, nežiūrint lengvo šaltuko, spynelės veikė tvarkingai. Todėl užkūręs variklį ir nuvalęs nuo auto sniegą, iš karto sėdau ir pajudėjau link Vilniaus. Kelias pakenčiamai slidus, per radiją nebloga muzikėlė, tad visai smagiai važiavosi. Bet viduje vis kirbėjo nerimas, kad viskas čia per gerai klojasi ir šiam idiliškam vaizdeliui aiškiai kažko trūksta. Kažkur pusiaukelėje nerimas susifokusavo į džinsų kišenes ir užpakaline sėdynę. Reikalas tame, kad žiemą, rytais, keliaudamas į darbą, aš iš pradžių išeinu į namo kiemą, užkuriu  Alfos variklį, ramiai nuo jos nuvalau sniegą ir dar kartą užsukęs namo pasiimu visus reikiamus daiktus. Kol taip suvaikštau, prašyla auto salonas ir atitirpsta langai. O šiandien, iš to džiaugsmo, kad neteko kariauti su durelių spynele, fazę “dar kartą užsukęs namo pasiimu visus reikiamus daiktus” aš kažkaip nejučia praleidau. Taigi, pusiaukelėje aš pagaliau supratau, kad piniginė su dokumentais, komunikatorius ir kuprinė su nešiojamu kompiuteriu bei fotoaparatu liko sau ramiai pūpsoti namie.  Nieko daugiau neliko, kai nuo pusiaukelės grįžti namo, pasiimti daiktus ir vėl pakartoti visą maršrutą iš naujo. Aišku, iš mano gerų norų teliko šnipštas ir darbe atsiradau panašiai kaip ir vakar. Kaip sakoma, per durną galvą papildomos kuro ir laiko sąnaudos, o su gerai norais gavosi “kaip visada” 🙂 .

Prašau nevaikščioti !

2009 08 29_2443

Prašau baikite vaikščioti po mano smegenis! Vis tiek ten nieko gero šiandien nėra. Nulis minčių, nulis idėjų. Nei kur eiti, nei kur važiuoti. Tiesiog tingiu galvoti. O jei ir ką buvau sugalvojęs, tai lietus visas mintis nuplovė. Tikriausiai man reikia nuo gamtos pailsėti. O gal gamtai nuo manęs, nuo mūsų? Ai, koks skirtumas. Tikiuosi supratote.

Naminė duona

2009 05 17_1370

Kai vakar perskaičiau kaip Grumlinas mėgavosi namuose kepta duona, nebeišlaikiau ir tą pačią dieną savo brangiausiąją prikalbinau  taip pat nusipirkti tokį aparatą. O tačiau, jau susiruošus išbandyti šiuolaikinį duonkepį pečių, paaiškėjo, kad namuose nėra jokio padoraus svėrimo prietaiso. Vis kažkaip išsiversdavome matuodami iš akies. Bet instrukcijoje griežtai prigrasinta viską matuoti tiksliai, jei nenorima nusivilti šio technikos stebuklo galimybėmis. Kadangi reikalas jau buvo vakarop, tai tikimybė mūsų miestelyje įsigyti reikiamą daiktą lygi nuliui. Tad nori ar nenori, teko dar kartą prasivažinėti iki Vilniaus. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Visus ingredientus į aparatą sukrovėme iš vakaro, nustatėme laikrodį ir šviežia, dar garuojanti duona mūsų laukė ryte pusryčiams. Mmmm kaip buvo skanu su pienu. Aišku, tai neatstoja tos tikrame pečiuje keptos naminės duonos, kurią vaikystėje ragaudavau per atostogas kaime, bet sava duona yra sava, todėl ir skaniausia 🙂 .