Vienas iš mano mėgstamiausių tinklaraščių, kurio įrašų apie keliones ant kalnų dviračių aš nekantriai laukių – Diary of Scott Morris. Jo autorius net tik yra šio sporto didelis entuziastas, bet ir yra sukūręs tikrai neblogą navigacijos programą TopoFusion.
Taigi, beskaitydamas apie jo pasivažinėjimus ir bežiūrinėdamas jo nuotraukas, ypač tokiu metu laiku, kartais skausmingai suvokiu, kad šiuo momentu esu tikrai ne toje gaublio pusėje.
Užutrakio dvaras – vieta, kurioje laikas nuo laiko mes apsilankome. Ir kiekvieną kartą ji mus pasitinka vis kitokia, kiekvieną kartą vis gražesnė.
Šiandien ryte savo Alfą radau pusnies pavidalu. Na gal ne visai pusnies, bet gavau nubraukti tikrai storą sniego sluoksnį. Nemenčinės plente situacija buvo geresnė nei tikėjausi, tad smagiai pajudėjau pirmyn, darbo kryptimi. Deja, ilgai džiaugtis gražiu žieminiu keliu neteko, nes neužilgo pavijau ilgą, lėtai slenkantį automobilių karavaną. Kažkoks ultra atsarguolis ar gerokai pataupęs ant gerų žieminių padangų veikėjas be jokio sąžinės graužimo laikė už savęs kelių kilometrų ilgio vilkstinę. Pasiuntęs jo adresu pačios juodžiausios diarėjos spindulį, turėjau kantriai vilktis ir aš. Tokiomis sąlygomis, ir dar kai priešpriešinis eismas yra toks pat intensyvus, rankioti tokio ilgio koloną tikrai nebuvo jokios prasmės. Tokią išvadą padariau tikrai ne aš vienas, nes iki pat dvigubo kelio lenkimų nebuvo.
Vilnius irgi pasitiko kamščiu nuo pat Valakampių tilto. Pamaniau, kad vėl kažkam nepasisekė, nes tai jau įprasta toje vietoje, kai oro sąlygos suprastėja. Laimei, taip nebuvo. Taigi, nusprendžiau į darbą važiuoti kitokiu maršrutu nei įprastai. Nieko iš to neišlošiau. Išvengęs vienų kamščių, gavau pastovėti kituose.
Bet supratau vieną dalyką: jei jau turi galimybę pasirinkti kuriame kamštyje stovėti, reikia rinktis tą, kur bent jau vaizdas pro langą gražesnis.
Ta žiema vis kažkaip sugeba užklupti mane visiškai tam morališkai nepasiruošusį. Vis gi nelabai aš ją mėgstu. Todėl tokiu metu vis pradedu dairytis atgal, nes tam atsiranda daugiau laiko.
Kažkada, eilinį kartą važiuodamas pro Nemenčinės gimnazijas, pagalvojau, kad tokiam nedidukui miesteliui tai savotiška prabanga. O ir tikriausiai niekam, kas gyvena Nemenčinėje, nėra didelė paslaptis, kad šios dvi gimnazijos savotiškai tarpusavyje konkuruoja. Jos ne tik konkuruoja, bet ir geografiškai randasi viena šalia kitos. Jei jau ne siena prie sienos, kaip kadaise buvo anksčiau, tai bent jau dalinasi stadionu, kuris dabar yra tarsi demilitarizuota zona. Ir stovi jos viena priešais kitą, kaip kokios pedagoginio fronto tvirtovės, pavadintos dvarininkų ir kunigaikščių vardais, t.y Konstanto Parčevskio gimnazija ir Gedimino gimnazija, kovodamos su joms patikėto krašto tamsybe bei konkuruodamos dėl jaunosios kartos protų ir sielų. Va man ir pasidarė įdomu, o kaip gi joms sekasi šioje nelengvoje kovoje?
http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find the best hikes in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1863724
Kai įpranti laisvalaikį leisti gamtoje ant dviračio, tai atsiranda savotiška priklausomybė visam šiam reikalui. Tad nieko nuostabaus, kad po dviejų savaičių pertraukos atsirado savotiški abstinencijos požymiai. Todėl, per daug nesukdamas sau galvos dėl oro, išsitraukiau dviratį ir patraukiau, kaip sakoma, kur akys vedė.
Šiais laikais visi stengiasi optimizuoti savo veiklą. Ne išimtis ir dangaus kanceliarija. Šią naktį šiaip jau turėjome pereiti tik prie žiemos laiko, o tuo pačiu perėjome ir prie žiemos.
Pirmas šių metų sniegas. Gerai, kad patikėjau orų prognozėmis, ir vakar Alfai buvo uždėti ratai su žieminėmis padangomis.
Šiandien labai graži rudens diena.
Smagus šiais metais ruduo, ką ir besakysi. Orai kaitaliojasi taip, kad nebespėji susekti. Atrodo, kad lyja be perstojo, bet žiū, jau ir saulė pro debesis lenda. Jau susiruoši keliauti kur ant dviračio, kol prieini iki durų, jau lyja. Praktiškai pastoviai gaudai momentą, o šis šmikis tik ir laukia, kaip čia tave prigavus.
MariukasM.LT 