Dar vienas savaitgalis, kurį mes nusprendėme praleisti ne su automobiliu, o ant dviračių. Šį kartą sugalvojome maršrutą, kuriuo keliaujant galima aplankyti penkis Vilniuje esančius ežerus, o jo ilgis yra beveik 39 kilometrų. Taigi, apie viską nuo pradžios.
Žymų Archyvai: Aplink Nemenčinę
Tarp Antavilių ir Nemenčinės
<
Šiaip tai turėjo būti įrašas apie eilinę sekmadienio išvyką, o tiksliau pasivažinėjimą dviračiais miškuose tarp Antavilių ir Nemenčinės palei kairį Neries krantą. Tačiau kai kurie pamatyti vaizdai man sukėlė šiokių tokių minčių. Be to, kuo toliau, tuo labiau gilėja įsitikinimas, kad nebegaliu apsimesti nematantis to, kas realiai aplink mus vyksta, kad paprasčiausiai yra niekšiška kukliai nusukti fotoaparato objektyvą nuo nemalonių akiai vaizdų. Kaip ten bebūtų, šis pasakojimas apie šią išvyką bus kiek kitoks nei ankstesnieji, su nukrypimais į šoną. Tai pirmas kuklus bandymas papasakoti ne tik apie tai, kas man patinka, bet ir apie tai, kas mane erzina.
Bezdonys
Villa Mindoza
Šiandien ryte, bespoksant pro langą į vis gerėjantį orą, buvo nuspręsta, kad šią dieną praleisime ant dviračių. Kelionės tikslu pasirinkome Bezdonis, nes man rūpėjo aplankyti Bezdonių-Arvydų dvarą, kuris dabar vadinamas gan tokiu pretenzingu Villa Mindoza vardu. Maršrutą sugalvojome kiek kitokį nei paprastai numinti plentu nuo Nemenčinės iki Bezdonių ir atgal, o kad jis tenkintų keletą sąlygų.
Vakarinė simetrija
Šiandien buvo gera ir rami diena.
Nemenčinės piliakalnis
Šį savaitgalį nusprendėme, kad mums reikia pailsėti nuo automobilio, o jam – nuo mūsų. Taigi, gera proga pakeisti transporto rūšį ir pagaliau išsitraukti dviračius. Reikia pripažinti, kad esame tikrai apsileidę, jei per eilę metų, praktiškai išvažinėję beveik visą Lietuvą, iki šiol neaplankėme Nemenčinės piliakalnio, kuris yra praktiškai mums panosėje.
Prieblandos zonoje
Taip šį įrašą pavadinau tikrai neatsitiktinai ar norėdamas pritraukti daugiau skaitytojų. Dažniausiai taip juokais vadinu savo pasivažinėjimus po Vilniaus rajoną. Kodėl prieblandos zona? Tikriausiai kad tai suprasti, reikia pačiam pagyventi čia. Kita vertus, tikriausiai ne vienas yra pastebėjęs, kad kai iškeliauji iš Vilniaus, tai tarsi persikeli ne tik erdvėje, bet ir laike atgal, į ne tokią jau tolimą praeitį. Nežiūrint puikaus oro, žvelgiant į nuotraukas, tikriausiai suprasite, kodėl šias vietas aš taip vadinu.
Bet apie viską iš eilės. Šio pasivažinėjimo dviračiais tikslas – aplankyti Skališkių olos atodangą, kuri dar kartais vadinama verkiančia arba šventąja ola.
Terra incognita
Skirtingai nuo pernykščio Joninių savaitgalio, kai keliavome po Latviją, šį ilgąjį buvo nuspręsta praleisti namie. Priežastys buvo kelios: besikaitaliojantis ir nepergeriausias oras, reikia pailsėti nuo automobilio bei kondicionuoto oro ir būtinumas pramankštinti kaulus.
Su kaulu pramankštinimu gyvenant Nemenčinėje tikrai jokių problemų nėra, tereikia tik noro. Aplink esantys ežerai, upė, miškai su begale miško keliukų tik ir prašosi kad sėstum ant dviračio. Tam reikalui turiu keletą savo mėgstamų žiedinių maršrutų, kurių ilgis svyruoja nuo kelių kilometrų iki kokių 20 km. Bevažinėdamas ant dviračio esu radęs tikrai įdomių dalykų: tai ir Neries kranto skardžiai, nuo kurių atsiveria nuostabūs vaizdai, kabantis tiltas virš tos pačios upės, koks nors miške pasislėpęs kaimelis ar sodų masyvas, ar prabangių namų gyvenvietė, ar koks nuo sovietinių laikų užsilikęs bunkeris.
MariukasM.LT 