Saidės upelis.
Kadangi oras ir toliau lepino, tai mes nutarėme pratęsti Neries regioninio parko temą. Šiandien susipažinome su Saidės pažintiniu taku. Takas visai ne ilgas, viso 750 m., t.y keli šimtai metrų palei vieną Saidės upelio krantą ir tiek pat kitu krantu atgal. Atrodytų viskas paprasta ir aišku bei lengva. Bet gavosi šiek tiek kitaip. Na, bet apie viską iš pradžių.
Na, ar galima išsėdėti ofise, o tiksliau praleisti pietų pertrauką jau iki gyvo kaulo atsibodusioje kavinėje, kai lauke toks pavasaris? Aš tai tikrai net nesiruošiau to daryti. Pasiėmiau šio bei to su savimi ir nusprendžiau, kad užkandžiausiu kokiame parke, lauke ant suoliuko, o jei liks dar laiko, tai dar ir pasivaikščiosiu.
Ką gi, šiandien toliau tyrinėjome tą Lietuvos dalį, kuri yra į rytus nuo Vilniaus. Juolab prieš keletą dienų žmonos pusseserė atsiuntė neblogą Lietuvos turistinių maršrutų nuorodą. Akys užkliuvo už Medininkų aukštumų žiedo, o tiksliau už Jašiūnų ir Šumsko, nes kai kuriose vietose esame pabuvoję anksčiau. Tai kuo galėjo mus sudominti du maži miesteliai? O pasirodo turi kuo. Štai čia ir prasideda dvi istorijos, gal tiksliau būtų sakyti foto istorijos, kurios yra savotiškai skirtingos.
Vakar buvo toks savotiškas savaitgalinių išvykų į pajūrį ar šiaip kur toliau sezono atidarymas. Daug nefantazavome, o paprasčiausiai sugalvojome tradiciškai pašokti iki Palangos – pasiilgome jūros. Savotiška viso šio reikalo ironija buvo tame, kad visą kelią iki pat Klaipėdos mus lydėjo puikus oras. Kelias buvo sausas, sustojus prasivaikščioti, linksmai švietė ir maloniai šildė saulutė. Deja, prie Klaipėdos viskas pasikeitė. O atvykus į Palangą ir nulingavus prie jūros, mus pasitiko visai nepavasariškas vaizdas:
Pagalvojau, kad gal tiek jums, o ir man pačiam, jau kažkiek pabodo visokie dvarai, griuvėsiai ir žiemos vaizdai. Organizmas pradėjo reikalauti kažko kito. Tikriausiai pastebėjote, kad mano fotografijose retai kada būna žmonės. Todėl manau, kad atėjo laikas pabandyti juos pafotografuoti. Ir savaime aišku, geresnės progos kaip Kaziuko mugė tikriausiai ir nesugalvosi (jaučiu, kad kai kas pagaliau sulaukė progos ir pakritikuoti ;) ). Bet jei, kaip sakoma, bijai vilko – neik į mišką. O čia jūsų teismui mano foto įspūdžiai iš šių metų Kaziuko mugės Vilniuje:
Paskutinė žiemos diena ir tokia žiemiška. Pateikta buvo viskas: ir rytinis snigimas, ir niūrus, apsiniaukęs, tiesiog švininis dangus, ir graži saulėta popietė.
Kažkaip ryte prisiminiau klasės draugus ir tai, kaip kažkada, gal prieš kokius dešimt ar daugiau metų, su keliais klasiokais lankėme kitą, kadaise Trakų Vokėje gyvenusį, klasioką. Tą dieną jis mums ir aprodė Trakų vokės dvarą. Todėl daug negalvojęs ir patraukiau į tą pusę.
Šiaip pats dvaras paliko teigiamą įspūdį, gal dėl to, kad šį vieta susijusi su gerais prisiminimais. Bet į akis krenta ir tai, kad jo teritorijoje pilna visokių pastatų, medinių gyvenamų namų ir šiaip visokio “gėrio”. Matosi, kad sovietmečiu į šią vietą buvo žiūrima “pragmatiškai ir ūkiškai”. O vietos tikrai būta, o ir esama gražios, jei kalbėsime dar ir apie parką. Šiaip šį dvarą pasižymiu kaip vertą lankymo ir esu nusiteikęs čia dar grįžti, kai bus šilčiau ir žaliau. Labai noriu ir po parką pamaklinėti, nes dabar praktiškai viskas paslėpta po sniegu. Na, o įspūdžiai foto albume, nes ir vėl gavosi ne taip jau ir mažai.
Taigi, gero žiūrėjimo :)
Kai tokios patrumpintos išeiginės, tai ir savaitgalio išvykos taip pat gaunasi patrumpintos. Šiaip norėjome žvilgterėti į ledo skulptūras, bet kažkaip jos neužkabino. Tikriausiai reiktų jas apžiūrėti kai jau bus tamsu, bet jausmas toks, kad jas atbulom rankom darė. O bet tačiau, belinguojant žemyn, užkliuvo va tokia kompanija, tiksliau tas su dideliais veltiniais :) :
Nors vasaris jau kaip ir į pabaigą, bet žiema dar nenori trauktis ir laikas nuo laiko pasirodo visu savo gražumu.
Žalieji žiemą:
Kartais sėdėjimas ofise ir visa ta rutina taip užknisa, kad norisi nors trumpam ištrūkti ir kur nors nulėkti. Nulėkti ten kur grynas oras, kur nors trumpam gali pasimėgauti tyla ar parodyti visam pasauliui didelę špyga, nors ir perkeltine prasme:
Kažkaip paskutiniu metu visos išvykos yra susijusios su dvarais. Todėl neaplankyti Pakruojo dvaro, kuris garsėja pačiu didžiausiu išlikusiu dvaro pastatų kompleksu, būtų kaip ir šioks toks aplaidumas. Galiu iš karto pasakyti, kad nukeliauti apie 190 km pirmyn ir atgal tikrai buvo verta. Tiek ir dėl paties dvaro, tiek ir dėl rūko, kuris mus jau pasitiko palei Panevėžį ir visą tą aplinką padarė kažkiek nerealią. Kadangi bandė kažkiek krapnoti, tai tikrai neapėjome visų pastatų, o be to, liko stiprus noras ten sugrįžti kokį pavasarį ar kitu šiltesniu laiku. O gal dar kiek ilgėliau palūkėti, kai tvarkymo darbai bus baigti. Iš kitos pusės – jei viską parodyčiau, jums tada bus neįdomu patiems ten nuvažiuoti.
Kadangi šio žygio grobis gan nemenkas, tai nedėsiu visų nuotraukų tiesiai į įrašą, o palieku nuorodą į fotoalbumą:
http://www.flickr.com/apps/slideshow/show.swf?v=109615
Gero žiūrėjimo :) .
MariukasM.LT 