Dar penktadienį, bežiūrėdamas į oro prognozę savaitgaliui, pagalvojau, kad jei jau šąla, tai galėtų ir sniego pridėti. Kaip sakoma, norėk atsargiai, nes norai gali ir išsipildyti. Šiandien, pažvelgęs pro langą, supratau, kad namuose tūnoti tikrai neverta, o ir labai nesinorėjo. Besivažinėjant ten bei šen, atsidūrėme Užutrakyje. O snigo vis labiau, ir nutolę vaizdai atrodė kaip migloje:
Neslėpsiu, kad mintį aplankyti Merkinės – Paulavos (Pavlovo) dvaro sodybą puoselėjau dar nuo tada, kai pamačiau Rootos nuotraukas iš Paulavos (Pavlovo) respublikos. Tikrai norėjau viską pamatyti savo akimis, kol dar viskas neišnyko, nes tai ne šiaip sau kokio eilinio dvaro griuvėsiai, o gan įžymi istorinė vieta. Tuo labiau, kad toje Lietuvos dalyje aš tikrai esu retas svečias, o Turgelių kryptis man vis dar terra incognita. Ir tam, kad šią spragą bent kiek sumažinti, šiandien pasukome būtent ta kryptimi.
Dvaro griuvėsius tikrai nesunku rasti, nes jie yra prie pat kelio Turgeliai – Jašiūnai:
Kaip sakoma, jei jau pagauni kablį, tai negali sustoti. Man taip patiko visa ta ledo ir sniego karalystė Aukštaitijos nacionaliniame parke, kad šiandien, ištaikęs momentą, nulėkiau į Belmontą dar, nors truputi pasidžiaugti tokiais vaizdais.
Ledo kriokliai:
Turiu prisipažinti, kad po visų švenčių, kurios man prasidėjo dar gerokai prieš Kalėdas, buvau nugrimzdęs į gilų tinginystės liūną :) . Tiesiog tingėjau kur nors eiti, važiuoti, aplamai judėti. Todėl praktiškai pražiopsojau visą tą saulėtą, apšerkšnijusį ,ledinį tikros šaltos ir snieguotos žiemos grožį, Šiandien ta graužatis mane praktiškai išspyrė iš namų. Pradinis planas buvo gan kuklus – pavažiuoti kad ir iki Vilniaus, į kokį Belmontą ar Verkius. Tačiau vietoj to, kad įvažiuodamas į Nemenčinės plentą pasukčiau dešinėn link Vilniaus, kažkokio vidinio kipšo vedinas pasukau į kairę, o galvoje kažkodėl užsifiksavo kelionės tikslas Ignalina, Palūšė ir t.t. Kelias nekėlė didelių problemų: vietomis, saulės atokaitoje pratirpęs, vietomis truputi slidus. Vienu žodžiu nieko sudėtingo, tad po valandos su viršumi jau stovėjome Palūšėje, prie užšalusio Lūšių ežero:
Neiškentėjom ir namuose neišsėdėjom. O kaip išsėdėsi, kai lauke saulutė ir toks visai lengvutis šaltukas? Užteko vakarykščio baladojimosi po prekybcentrius beieškant reikiamų dalykų, kad pasijustume ligoniais. Prasiblaškymas buvo tiesiog gyvybiškai būtinas :) . Šį kartą Druskininkai, be jokio tikslo, šiaip pasibastyti. Na ir keletas vaizdelių:
Iš kitos Druskonio ežero pusės (jei geriau įsižiūrėti, ant vandens paviršiaus jau kaip ir ledukas):
Aplinkui tvyranti ilgalaikė pilkuma ir tamsuma iššaugo į nenugalimą norą vėl prieš akis pamatyti bėgančią kelio juostą bei aplankyti kokią nors dar nelankytą ar jau pamirštą vietą. Išvykos tikslo pradėjome ieškoti delniuko pagalba, bandydami rasti kiek sausesnę vietelę Lietuvoje. Deja, ten, kur orų prognozė nežadėjo lietaus, būta ir jau ne kartą. Tačiau sąraše pasirodžius Kėdainiams, mudu su neGeraine pamanėme, kad tai visai neblogas variantas, nes ten paskutinį kartą buvome dar studentavimo laikais, o ir tai, kaip sakoma, tranzitu. Tačiau delniukas negailestingai išmetė informaciją, kad šiandien ten visą dieną turėtų lyti. Bet ką reiškia kažkoks lietus, tegul ir šaltas, prieš kelionės azartą? Ne veltui sakoma, kad nebūna prasto oro, o būna tik prastas pasirengimas ar prasta kompanija.
Taigi, nuspręsta – Kėdainiai. Pasirengimo procedūra tokioms spontaniškoms išvykoms paprasta: bepusryčiaujant trumpas ekskursas į miesto tinklalapį, kur greitai sužinome, ką galime pamatyti per trumpą laiką, toliau čiumpama kuprinė su fotoaparatu, ir mes jau sėdime automobilyje, į navigacinę delniuko programą įvedamas kelionės tikslas: Kėdainiai – turizmo informacijos centras (maža kas, gal vietoje pavyks daugiau informacijos išpešti). Viskas, bendras pasiruošimo laikas apie 30 minučių, startui pasiruošta, pajudame…
Šiandien kaip ne kaip pirma žiemos diena. Tad ir pabandžiau rasti tą žiemą.
Šiaip, stipriai įtempus vaizduotę, galima įsivaizduoti, kad sninga:
Paskutiniu metu pastebėjau, kad dėl įvairiausių priežasčių vis rečiau galiu ištrūkti kur nors į gamtą su fotoaparatu. Tačiau kai nefotografuoji, tai atsiranda noras ką nors veikti jau su esamomis fotografijomis. Tai ir pradedi eksperimentuoti, kad ir su obuoliuku iš Rumšiškių:
O taip atrodė originalas:
Šio meto jau kažkaip neišeina pavadinti rudeniu, o ir žiema vadinti taip pat. Tuo labiau, kad aš jos visai nelaukiu. Todėl ir nusprendžiau dabartinį laikotarpi su tokiu oru vadinti priešžiemiu. Paskutiniu metu tikrai užsikasiau su įvairiais darbais tiek kontoroje, tiek ir namuose. Tad gryno, tegul ir šaltoko, oro gurkšnis tapo gyvybiškai būtinas. O ir akis atplėšti nuo kompiuterio bei nukreipti į kokius įdomesnius vaizdus tikrai nepamaišytų.
Tai va, daug nevyniojant į vatą, keletas priešžiemiškų Rumšiškių vaizdų:
MariukasM.LT 