Šiandien buvo gera ir rami diena.
Žymų Archyvai: pavasaris
Nemuno kilpos
Šiandienos išvyką, ko gero, galima būtų pavadinti lenktynėmis su lietumi Nemuno kilpų regioniniame parke. Visą kelią mes vis arba prasilenkdavome su lietumi visai šalia, arba susitikdavome. Ten kur susitikdavome – arba lijo, arba lijo labai smarkiai. Kitais atvejais lietus, genamas stipraus vėjo, tiesiog lipo mums ant kulnų, todėl teko, išlipus iš automobilio, gan spėriai suktis. Taigi, dėl tokios “įtemptos programos”, ne viską aplankėme ką planavome, bet parodyti, mano manymu, yra ką.
Pirmas sustojimas gavosi Punioje. Čia mus domino Punios piliakalnis, kurį rasti visai nesunku. Takas, vedantis link jo, prasideda tiesiog prie bažnyčios. Bet beeinant tuo taku, atradau tokią mažutę koplytėlę, stovinčią tarp medžių:
Alyvos
Sekmadienis su dviračiais
Paskutiniu metu, o ypatingai nusistovėjus geresniems orams, vis rečiau savaitgaliais norisi sėsti už automobilio vairo. Paprasčiausiai pradėjau jausti nuovargį nuo kasdieninės įtampos važiuojant tiek mieste, tiek ir užmiestyje. Todėl per išeigines norisi kažko ramaus ir atpalaiduojančio. Todėl vis dažniau organizmas reikalauja išvykų į gamtą, o sėdimas darbas reikalauja ir šiokio tokio fizinio krūvio. O kad tai suderinti, geriausia išeitis – dviratis.
Šį kartą sugalvojome patyrinėti miškų keliukų tinklą, kuris driekiasi nuo Nemenčinės link Baldžio ežero kairiąja plento puse (čia jei žiūrint nuo Nemenčinės).
Ech tas pavasaris
Jau buvau sau sakęs, kad daugiau žiedų nefotografuosiu. Bet šiandien kaip tik buvo toks oras, kai tai daryti yra geriausios sąlygos, t.y apsiniaukę ir po lietaus. O dar obelys pražydo:
Anykščių krašte
Šiandien kažkaip toptelėjo, kad ilgokai jau nesu lankęsis Anykščių krašte. Iš kitos pusės, nesinorėjo vėl žygiuoti per tas pačias vietas, kur aplankytos vaikystėje ar pagal mokyklos programas. Norėjosi pamatyti kažką naujo. Taip bemąstant ir dėliojant taškus navigaciniame kompiuteryje, susikonstravo toks virš 200 km ratas, kuris, tam, kad negrįžti tuo pačiu keliu, užkabino ir Utenos rajoną ir vieną smagiausių kelių Lietuvoje: Molėtai – Anykščiai, kurį mano žmona gan taikliai pavadino lunaparku. Bet apie viską iš eilės.
Pirmas apsilankymo punktas buvo Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis:
Vakarinis pasivaikščiojimas
Vakaro žiedai
Nemenčinės piliakalnis
Šį savaitgalį nusprendėme, kad mums reikia pailsėti nuo automobilio, o jam – nuo mūsų. Taigi, gera proga pakeisti transporto rūšį ir pagaliau išsitraukti dviračius. Reikia pripažinti, kad esame tikrai apsileidę, jei per eilę metų, praktiškai išvažinėję beveik visą Lietuvą, iki šiol neaplankėme Nemenčinės piliakalnio, kuris yra praktiškai mums panosėje.
Šilėnai – Naujosios Rėvos piliakalnis
Jau atrodė, kad po vakar dienos tikrai nebesinorės niekur belstis ir sekmadienis bus praleistas bebimbinėjant namuose. Tačiau, kaip sakoma, neiškentėjome. Kur nors toli nesinorėjo, todėl vėl pasirinkome Neries nacionalinį parką ir kiek kitokį maršrutą, nei ankstesnieji. Anksčiau šiaip mūsų netraukė jokie etnografiniai kaimai, nes panašiose vietose abu esme praleidę ne vieną vaikystės vasarą. Bet šį kartą tebunie: Šilėnai – Naujosios Rėvos piliakalnis. Kaimas ir gamta – toks derinys Lietuvoje tikrai įprastas, o man įdomu, kuo šis kaimas ypatingas.
Šiaip tai nedidukas bažnytkaimis, turintis ryškią bažnytėlę:
MariukasM.LT 