Vakar buvo toks savotiškas savaitgalinių išvykų į pajūrį ar šiaip kur toliau sezono atidarymas. Daug nefantazavome, o paprasčiausiai sugalvojome tradiciškai pašokti iki Palangos – pasiilgome jūros. Savotiška viso šio reikalo ironija buvo tame, kad visą kelią iki pat Klaipėdos mus lydėjo puikus oras. Kelias buvo sausas, sustojus prasivaikščioti, linksmai švietė ir maloniai šildė saulutė. Deja, prie Klaipėdos viskas pasikeitė. O atvykus į Palangą ir nulingavus prie jūros, mus pasitiko visai nepavasariškas vaizdas:
Temos Archyvai: Išvykos
Trakų vokės dvaras paskutinę žiemos dieną
Paskutinė žiemos diena ir tokia žiemiška. Pateikta buvo viskas: ir rytinis snigimas, ir niūrus, apsiniaukęs, tiesiog švininis dangus, ir graži saulėta popietė.
Kažkaip ryte prisiminiau klasės draugus ir tai, kaip kažkada, gal prieš kokius dešimt ar daugiau metų, su keliais klasiokais lankėme kitą, kadaise Trakų Vokėje gyvenusį, klasioką. Tą dieną jis mums ir aprodė Trakų vokės dvarą. Todėl daug negalvojęs ir patraukiau į tą pusę.
Šiaip pats dvaras paliko teigiamą įspūdį, gal dėl to, kad šį vieta susijusi su gerais prisiminimais. Bet į akis krenta ir tai, kad jo teritorijoje pilna visokių pastatų, medinių gyvenamų namų ir šiaip visokio “gėrio”. Matosi, kad sovietmečiu į šią vietą buvo žiūrima “pragmatiškai ir ūkiškai”. O vietos tikrai būta, o ir esama gražios, jei kalbėsime dar ir apie parką. Šiaip šį dvarą pasižymiu kaip vertą lankymo ir esu nusiteikęs čia dar grįžti, kai bus šilčiau ir žaliau. Labai noriu ir po parką pamaklinėti, nes dabar praktiškai viskas paslėpta po sniegu. Na, o įspūdžiai foto albume, nes ir vėl gavosi ne taip jau ir mažai.
Taigi, gero žiūrėjimo :)
Dvaras ir rūkas
Kažkaip paskutiniu metu visos išvykos yra susijusios su dvarais. Todėl neaplankyti Pakruojo dvaro, kuris garsėja pačiu didžiausiu išlikusiu dvaro pastatų kompleksu, būtų kaip ir šioks toks aplaidumas. Galiu iš karto pasakyti, kad nukeliauti apie 190 km pirmyn ir atgal tikrai buvo verta. Tiek ir dėl paties dvaro, tiek ir dėl rūko, kuris mus jau pasitiko palei Panevėžį ir visą tą aplinką padarė kažkiek nerealią. Kadangi bandė kažkiek krapnoti, tai tikrai neapėjome visų pastatų, o be to, liko stiprus noras ten sugrįžti kokį pavasarį ar kitu šiltesniu laiku. O gal dar kiek ilgėliau palūkėti, kai tvarkymo darbai bus baigti. Iš kitos pusės – jei viską parodyčiau, jums tada bus neįdomu patiems ten nuvažiuoti.
Kadangi šio žygio grobis gan nemenkas, tai nedėsiu visų nuotraukų tiesiai į įrašą, o palieku nuorodą į fotoalbumą:
http://www.flickr.com/apps/slideshow/show.swf?v=109615
Gero žiūrėjimo :) .
Dvaras, pilis ir sniegas
Dar penktadienį, bežiūrėdamas į oro prognozę savaitgaliui, pagalvojau, kad jei jau šąla, tai galėtų ir sniego pridėti. Kaip sakoma, norėk atsargiai, nes norai gali ir išsipildyti. Šiandien, pažvelgęs pro langą, supratau, kad namuose tūnoti tikrai neverta, o ir labai nesinorėjo. Besivažinėjant ten bei šen, atsidūrėme Užutrakyje. O snigo vis labiau, ir nutolę vaizdai atrodė kaip migloje:
Merkinės – Paulavos (Pavlovo) dvaro sodyba
Neslėpsiu, kad mintį aplankyti Merkinės – Paulavos (Pavlovo) dvaro sodybą puoselėjau dar nuo tada, kai pamačiau Rootos nuotraukas iš Paulavos (Pavlovo) respublikos. Tikrai norėjau viską pamatyti savo akimis, kol dar viskas neišnyko, nes tai ne šiaip sau kokio eilinio dvaro griuvėsiai, o gan įžymi istorinė vieta. Tuo labiau, kad toje Lietuvos dalyje aš tikrai esu retas svečias, o Turgelių kryptis man vis dar terra incognita. Ir tam, kad šią spragą bent kiek sumažinti, šiandien pasukome būtent ta kryptimi.
Dvaro griuvėsius tikrai nesunku rasti, nes jie yra prie pat kelio Turgeliai – Jašiūnai:
Ledas ir sniegas
Turiu prisipažinti, kad po visų švenčių, kurios man prasidėjo dar gerokai prieš Kalėdas, buvau nugrimzdęs į gilų tinginystės liūną :) . Tiesiog tingėjau kur nors eiti, važiuoti, aplamai judėti. Todėl praktiškai pražiopsojau visą tą saulėtą, apšerkšnijusį ,ledinį tikros šaltos ir snieguotos žiemos grožį, Šiandien ta graužatis mane praktiškai išspyrė iš namų. Pradinis planas buvo gan kuklus – pavažiuoti kad ir iki Vilniaus, į kokį Belmontą ar Verkius. Tačiau vietoj to, kad įvažiuodamas į Nemenčinės plentą pasukčiau dešinėn link Vilniaus, kažkokio vidinio kipšo vedinas pasukau į kairę, o galvoje kažkodėl užsifiksavo kelionės tikslas Ignalina, Palūšė ir t.t. Kelias nekėlė didelių problemų: vietomis, saulės atokaitoje pratirpęs, vietomis truputi slidus. Vienu žodžiu nieko sudėtingo, tad po valandos su viršumi jau stovėjome Palūšėje, prie užšalusio Lūšių ežero:
Truputi saulės ir šaltuko
Neiškentėjom ir namuose neišsėdėjom. O kaip išsėdėsi, kai lauke saulutė ir toks visai lengvutis šaltukas? Užteko vakarykščio baladojimosi po prekybcentrius beieškant reikiamų dalykų, kad pasijustume ligoniais. Prasiblaškymas buvo tiesiog gyvybiškai būtinas :) . Šį kartą Druskininkai, be jokio tikslo, šiaip pasibastyti. Na ir keletas vaizdelių:
Iš kitos Druskonio ežero pusės (jei geriau įsižiūrėti, ant vandens paviršiaus jau kaip ir ledukas):
Šlapias prasiblaškymas Kėdainiuose
Aplinkui tvyranti ilgalaikė pilkuma ir tamsuma iššaugo į nenugalimą norą vėl prieš akis pamatyti bėgančią kelio juostą bei aplankyti kokią nors dar nelankytą ar jau pamirštą vietą. Išvykos tikslo pradėjome ieškoti delniuko pagalba, bandydami rasti kiek sausesnę vietelę Lietuvoje. Deja, ten, kur orų prognozė nežadėjo lietaus, būta ir jau ne kartą. Tačiau sąraše pasirodžius Kėdainiams, mudu su neGeraine pamanėme, kad tai visai neblogas variantas, nes ten paskutinį kartą buvome dar studentavimo laikais, o ir tai, kaip sakoma, tranzitu. Tačiau delniukas negailestingai išmetė informaciją, kad šiandien ten visą dieną turėtų lyti. Bet ką reiškia kažkoks lietus, tegul ir šaltas, prieš kelionės azartą? Ne veltui sakoma, kad nebūna prasto oro, o būna tik prastas pasirengimas ar prasta kompanija.
Taigi, nuspręsta – Kėdainiai. Pasirengimo procedūra tokioms spontaniškoms išvykoms paprasta: bepusryčiaujant trumpas ekskursas į miesto tinklalapį, kur greitai sužinome, ką galime pamatyti per trumpą laiką, toliau čiumpama kuprinė su fotoaparatu, ir mes jau sėdime automobilyje, į navigacinę delniuko programą įvedamas kelionės tikslas: Kėdainiai – turizmo informacijos centras (maža kas, gal vietoje pavyks daugiau informacijos išpešti). Viskas, bendras pasiruošimo laikas apie 30 minučių, startui pasiruošta, pajudame…
Priešžiemis Rumšiškėse
Šio meto jau kažkaip neišeina pavadinti rudeniu, o ir žiema vadinti taip pat. Tuo labiau, kad aš jos visai nelaukiu. Todėl ir nusprendžiau dabartinį laikotarpi su tokiu oru vadinti priešžiemiu. Paskutiniu metu tikrai užsikasiau su įvairiais darbais tiek kontoroje, tiek ir namuose. Tad gryno, tegul ir šaltoko, oro gurkšnis tapo gyvybiškai būtinas. O ir akis atplėšti nuo kompiuterio bei nukreipti į kokius įdomesnius vaizdus tikrai nepamaišytų.
Tai va, daug nevyniojant į vatą, keletas priešžiemiškų Rumšiškių vaizdų:
Geltonas medis
Šiandien sugalvojau, kad reikia kur nors pavažiuoti. O ir fotografavimo pasiilgau. Bemąstant kur, toptelėjo, kad nesu buvęs ant Bražuolės piliakalnio. Tiek kartų pro šalį važiuota, o niekada neužsukta. Užsukome, bet deja, kažkaip vaizdu kiek nusivylėme, nors nuo kalno panorama būtų gal ir nieko. O ir oras dvelkė kažkokia nykuma, net fotoaparato trauktis visai nesinorėjo. Bet va pro tokį medį pravažiuoti tikrai negalėjau :) :








