Kaip dabar gražus oras yra tikra prabanga, tai tūnoti namie – tikras nusikaltimas. Todėl šiandien pietavome Verkšionių užeigoje bei grožėjomės nuostabiais vaizdais nuo terasos:
Temos Archyvai: Išvykos
Paskutinė diena
Taip jau sutapo, kad vakarykštė diena buvo ne tik paskutinė kalendorinės vasaros diena, bet ir praktiškai mano atostogų.
Su tomis atostogomis kažkodėl visada būna taip: tų jų lauki, lauki, o kai jos ateina, tai kaip paukštis. Atrodo tik ką buvo šalia…
Apie …
Prasiblaškymas Kaune
Vakar kaip tik buvo ta diena, kai visa esybė šaukėsi kokio nors prasiblaškymo. Kaip visada kelionės tikslas buvo pasirinktas spontaniškai. Tad savotiškas atsitiktinumas lėmė, kad tai bus Kaunas. Nebuvo planuojama kažkokio rimtesnė ekskursija po miestą, bet buvo noras truputi kažkur pasivalkioti.
Tad, kaip visada, nuo pradžių. Parkavomės prie Kauno pilies, tada, kadangi jau buvo kaip ir pietų metas, sukirtome po kepsnį “Bernelių užeigoje”, fotiką į rankas ir pirmyn.
Pirmas objektas, už kurio užkliuvo žvilgsinis – bažnyčios bokštas (neklauskite kokios, nes, ko gero, Barselonoje ar Kopenhagoje aš orientuojuosi geriau nei Kaune :( ):
Prieblandos zonoje
Taip šį įrašą pavadinau tikrai neatsitiktinai ar norėdamas pritraukti daugiau skaitytojų. Dažniausiai taip juokais vadinu savo pasivažinėjimus po Vilniaus rajoną. Kodėl prieblandos zona? Tikriausiai kad tai suprasti, reikia pačiam pagyventi čia. Kita vertus, tikriausiai ne vienas yra pastebėjęs, kad kai iškeliauji iš Vilniaus, tai tarsi persikeli ne tik erdvėje, bet ir laike atgal, į ne tokią jau tolimą praeitį. Nežiūrint puikaus oro, žvelgiant į nuotraukas, tikriausiai suprasite, kodėl šias vietas aš taip vadinu.
Bet apie viską iš eilės. Šio pasivažinėjimo dviračiais tikslas – aplankyti Skališkių olos atodangą, kuri dar kartais vadinama verkiančia arba šventąja ola.
Lentvario dvaras
Deja, pačio dvaro aplankyti nepavyko – totalus remontas. Praktiškai aptverta visa teritorija, galima paėjėti tik iki parko dalies. Tačiau oras tikrai nebuvo tam dėkingas, todėl pavažiavome iki kitos ežero pusės:
Vakarop
Šis savaitgalis kažkoks neteisingas – tik viena diena. Kol išsikrapštai, išsižiovauji, žiūrėk jau ir vakarop. Na o vakarop dar ne vakaras, tad visai neblogas laikas prasimankštinti ant dviračio ir akis gamtoje paganyti. Ši kartą klaidos nepadariau, pasiėmiau ir fotoaparatą:
Jazminas prie namų vis dar žydi…
Terra incognita
Skirtingai nuo pernykščio Joninių savaitgalio, kai keliavome po Latviją, šį ilgąjį buvo nuspręsta praleisti namie. Priežastys buvo kelios: besikaitaliojantis ir nepergeriausias oras, reikia pailsėti nuo automobilio bei kondicionuoto oro ir būtinumas pramankštinti kaulus.
Su kaulu pramankštinimu gyvenant Nemenčinėje tikrai jokių problemų nėra, tereikia tik noro. Aplink esantys ežerai, upė, miškai su begale miško keliukų tik ir prašosi kad sėstum ant dviračio. Tam reikalui turiu keletą savo mėgstamų žiedinių maršrutų, kurių ilgis svyruoja nuo kelių kilometrų iki kokių 20 km. Bevažinėdamas ant dviračio esu radęs tikrai įdomių dalykų: tai ir Neries kranto skardžiai, nuo kurių atsiveria nuostabūs vaizdai, kabantis tiltas virš tos pačios upės, koks nors miške pasislėpęs kaimelis ar sodų masyvas, ar prabangių namų gyvenvietė, ar koks nuo sovietinių laikų užsilikęs bunkeris.
Savaitgalio kontrastai
Šis savaitgalis tikrai buvo kontrastingas. Šeštadienį mirkom lietuje Aukštaitijos nacionaliniame parke, o sekmadienį jau džiaugėmės saule ir banguojančia jūra Karklėje. Tad apie viską iš eilės.
Vakaras ant dviračio
Jei vakare nori pakvėpuoti grynu oru, pramankštinti kaulus ir netapti lengvai pasiekiama vakariene uodams, tai tinamiausia tam priemonė – dviratis. O ypač kai yra kur važinėtis.
Prie Gėlos ežero:
MariukasM.LT 