Kartais reikia sustoti ir išsitraukti fotoaparatą :) .
P.S. Šia nuotrauką geriau žiūrėti didesniu formatu.
Žymų Archyvai: Gamta
Pagaliau sulaukiau
Sony 70-300mm F4.5-5.6 G SSM telephoto zoom lens © Sony.lv
Laukiau, laukiau ir pagaliau sulaukiau. Šitą daikčiuką prieš daugiau nei mėnesį užsisakiau Fotofabrike, nes tai buvo vienintelė internetinė parduotuvė, kurios vadybininkai greitai atsakė į paklausimą ir dar pasiūlė neblogą kainą, palyginus su tomis, kurias skelbė jie patys ir dar kiti, neva turintys šį objektyvą. Rašau “neva turintys”, o iš tikro tai reiškia, kad prekės realiai sandėlyje jie neturi, o tik kataloge. Galimas pristatymo terminas irgi buvo pusė bėdos – kažkur dvi – trys savaitės. Bet visas reikalas išsitęsė virš mėnesio, tiksliau mėnuo ir dar savaitė.
Vakarinė simetrija
Šiandien buvo gera ir rami diena.
Nemuno kilpos
Šiandienos išvyką, ko gero, galima būtų pavadinti lenktynėmis su lietumi Nemuno kilpų regioniniame parke. Visą kelią mes vis arba prasilenkdavome su lietumi visai šalia, arba susitikdavome. Ten kur susitikdavome – arba lijo, arba lijo labai smarkiai. Kitais atvejais lietus, genamas stipraus vėjo, tiesiog lipo mums ant kulnų, todėl teko, išlipus iš automobilio, gan spėriai suktis. Taigi, dėl tokios “įtemptos programos”, ne viską aplankėme ką planavome, bet parodyti, mano manymu, yra ką.
Pirmas sustojimas gavosi Punioje. Čia mus domino Punios piliakalnis, kurį rasti visai nesunku. Takas, vedantis link jo, prasideda tiesiog prie bažnyčios. Bet beeinant tuo taku, atradau tokią mažutę koplytėlę, stovinčią tarp medžių:
Sekmadienis su dviračiais
Paskutiniu metu, o ypatingai nusistovėjus geresniems orams, vis rečiau savaitgaliais norisi sėsti už automobilio vairo. Paprasčiausiai pradėjau jausti nuovargį nuo kasdieninės įtampos važiuojant tiek mieste, tiek ir užmiestyje. Todėl per išeigines norisi kažko ramaus ir atpalaiduojančio. Todėl vis dažniau organizmas reikalauja išvykų į gamtą, o sėdimas darbas reikalauja ir šiokio tokio fizinio krūvio. O kad tai suderinti, geriausia išeitis – dviratis.
Šį kartą sugalvojome patyrinėti miškų keliukų tinklą, kuris driekiasi nuo Nemenčinės link Baldžio ežero kairiąja plento puse (čia jei žiūrint nuo Nemenčinės).
Ech tas pavasaris
Jau buvau sau sakęs, kad daugiau žiedų nefotografuosiu. Bet šiandien kaip tik buvo toks oras, kai tai daryti yra geriausios sąlygos, t.y apsiniaukę ir po lietaus. O dar obelys pražydo:
Anykščių krašte
Šiandien kažkaip toptelėjo, kad ilgokai jau nesu lankęsis Anykščių krašte. Iš kitos pusės, nesinorėjo vėl žygiuoti per tas pačias vietas, kur aplankytos vaikystėje ar pagal mokyklos programas. Norėjosi pamatyti kažką naujo. Taip bemąstant ir dėliojant taškus navigaciniame kompiuteryje, susikonstravo toks virš 200 km ratas, kuris, tam, kad negrįžti tuo pačiu keliu, užkabino ir Utenos rajoną ir vieną smagiausių kelių Lietuvoje: Molėtai – Anykščiai, kurį mano žmona gan taikliai pavadino lunaparku. Bet apie viską iš eilės.
Pirmas apsilankymo punktas buvo Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis:
Vakarinis pasivaikščiojimas
Vakaro žiedai
Nemenčinės piliakalnis
Šį savaitgalį nusprendėme, kad mums reikia pailsėti nuo automobilio, o jam – nuo mūsų. Taigi, gera proga pakeisti transporto rūšį ir pagaliau išsitraukti dviračius. Reikia pripažinti, kad esame tikrai apsileidę, jei per eilę metų, praktiškai išvažinėję beveik visą Lietuvą, iki šiol neaplankėme Nemenčinės piliakalnio, kuris yra praktiškai mums panosėje.
MariukasM.LT 