Tarp Antavilių ir Nemenčinės

<![CDATA[

2009 08 10_2383

Šiaip tai turėjo būti įrašas apie eilinę sekmadienio išvyką, o tiksliau pasivažinėjimą dviračiais miškuose tarp Antavilių ir Nemenčinės palei kairį Neries krantą. Tačiau kai kurie pamatyti vaizdai man sukėlė šiokių tokių minčių. Be to, kuo toliau, tuo labiau gilėja įsitikinimas, kad nebegaliu apsimesti nematantis to, kas realiai aplink mus vyksta, kad paprasčiausiai yra niekšiška kukliai nusukti fotoaparato objektyvą nuo nemalonių akiai vaizdų. Kaip ten bebūtų, šis pasakojimas apie šią išvyką bus kiek kitoks nei ankstesnieji, su nukrypimais į šoną. Tai pirmas kuklus bandymas papasakoti ne tik apie tai, kas man patinka, bet ir apie tai, kas mane erzina.

Skaitykite toliau

Prelomciškės kalvomis

2009 07 28_2323

Po kelionės į Estiją ir visokių darbinių reikalų, kurie trumpam buvo mane ištraukę iš atostogų režimo, akys ir dūšia vėl pasiilgo lietuviškos gamtos vaizdų. Todėl vakar nutarėme dieną pradrybsoti prie kokio nors ežero. Begalvodami kur patraukti, nusprendėme, kad būtų visai neblogai toliau pratęsti pažintį su Metelių regioninių parku, kuriame lankėmės šį pavasarį. Pasirinkome Dusios ežerą ir tą jo pusę, kuri yra prie Prelomciškės kalvų, tokiu būdu nušaudami du zuikius vienu šūviu, t.y užsitikrinome neprastą pasivaikščiojimą ir palaipiojimą po Prelomciškės piliakalnį, kurio nuotrauką matote viršuje, bei šalia esančias kalvas.

Skaitykite toliau

Trečia diena: Šiaurės Estija

2009 07 13_2182

Taigi, jei praeitą dieną daugiau vargo mūsų kojos, tai šioje dienoje vėl teko daug keliauti automobiliu. Kaip jau minėjau, sustojome nakvynei maždaug 150 km nuo Narvos, sekančio apsilankymo punkto. Diena prasidėjo smarkiai pliaupiant lietui, o vietomis tai jau buvo visai nepadori liūtis. Visa laimė, kad artėjant prie Narvos, lietus vis labiau silpo, o pasiekus miestą ir visai baigėsi.

Skaitykite toliau

Antra diena: Tartu ir Peipsi ežeras

2009 07 12_2040

Toliau tęsiu pasakojimą apie mūsų viešnagę Estijoje. Pradžioje norėjau šios kelionės dalį įvardinti Estijos rytais, bet kadangi patys estai šią teritoriją vis gi  priskiria pietinei Estijai, Tartu ir Peipsi ežero sričiai, tai nusprendžiau šio skirstymo prisilaikyti ir aš. Dabar truputi apie Peipsi ežero pavadinimą. Estijoje, o ir pačių estų parengtoje informacijoje anglų kalba šis ežeras vadinamas Peipsi. Rusai, o ir, ko gero, daugelis iš mūsų jį vadina Čiudo ežeru. Tai tiek apie geografiją, o toliau apie pačią kelionę.

Skaitykite toliau

Pirma diena: pietų Estija

2009 07 11_1957

Didžiąją pirmosios dienos dalį sudarė pati kelionė per Lietuvą ir Latviją, kol pasiekėme pietų Estiją. Todėl pirmąjį tikslą pasiekėme jau vakarop, o besiniaukiantis dangus bandė mums įrodyti, kad ir vėl atvykome į šalį tikrai ne tą dieną, kai čia būna vasara. Tačiau kaip ten bebūtų, net ir pravažiavę beveik 500 km, mes buvome pasiryžę aplankyti du pasirinktus objektus: Sangastės ir Taageperės pilis, o tik po to pasiieškoti nakvynės vietos.

Skaitykite toliau

Bezdonys

2009 06 20_1772

Villa Mindoza

Šiandien ryte, bespoksant pro langą į vis gerėjantį orą, buvo nuspręsta, kad šią dieną praleisime ant dviračių. Kelionės tikslu pasirinkome Bezdonis, nes man rūpėjo aplankyti Bezdonių-Arvydų dvarą, kuris dabar vadinamas gan tokiu pretenzingu Villa Mindoza vardu. Maršrutą sugalvojome kiek kitokį nei paprastai numinti plentu nuo Nemenčinės iki Bezdonių ir atgal, o kad jis tenkintų keletą sąlygų.

Skaitykite toliau

Pabėgimas

2009 06 13_1613

Pagaliau prisiruošiau ir pabėgau. Pabėgau į savo vaikystės prisiminimus, kai, iki paryčių skaitydamas P. Tarasenkos “Pabėgimą”, bandydavau įsivaizduoti aprašomus įvykius, herojus ir vietas. Tai buvo viena iš mano labiausiai mėgstamų ir skaitomų knygų, kurios dėka ir atsirado mano potraukis Lietuvis istorijai ir kelionėms po šalį. Ir visada buvo noras aplankyti Skomantų piliakalnį, bet vis nebuvo progos ar laiko. Bet dabar jau žinau, kad niekada tų tinkamų progų nebūna, jei jų nesukuri pats. Štai kodėl šeštadienį mes atsidūrėme tuose kraštuose.

Skaitykite toliau

Pašilių stumbrynas

2009 06 06_1527

Šiaip vis galvojau kur ir kaip išbandyti savo naująjį objektyvą. Ta linkme bemąstant, toptelėjo, kad ta proga aplankyti Pašilių stumbryną, kuris yra Krekenavos regioniniame parke, būtų pats tas. O tuo labiau, kad ten nesame niekada buvę.

Tam, kad apturėtume tokį malonumą, reikėjo sumokėti po juokingus keturis litus nuo galvos, kurių droviai paprašė stumbryno darbuotojas, taip pat dar palydėjęs mus iki aptvaro. Žinote ką? Aš mielai būčiau ten suplojęs ir tiek, kiek prašo Europos parke su visomis papildomomis rinkliavomis už fotografavimą ir filmavimą, nes tikrai labai smagu stebėti tokius gyvūnus ir džiaugtis, kad jie vis dar yra Lietuvoje. O toliau daugiau jau nieko nesakysiu, o tik sudėsiu nuotraukas:

Skaitykite toliau