“Vaivorykštė”
Paveikslėlis
Žymų Archyvai: Lietuva
Baltas spiečius
Paveikslėlis
Tarp Antavilių ir Nemenčinės
<
Šiaip tai turėjo būti įrašas apie eilinę sekmadienio išvyką, o tiksliau pasivažinėjimą dviračiais miškuose tarp Antavilių ir Nemenčinės palei kairį Neries krantą. Tačiau kai kurie pamatyti vaizdai man sukėlė šiokių tokių minčių. Be to, kuo toliau, tuo labiau gilėja įsitikinimas, kad nebegaliu apsimesti nematantis to, kas realiai aplink mus vyksta, kad paprasčiausiai yra niekšiška kukliai nusukti fotoaparato objektyvą nuo nemalonių akiai vaizdų. Kaip ten bebūtų, šis pasakojimas apie šią išvyką bus kiek kitoks nei ankstesnieji, su nukrypimais į šoną. Tai pirmas kuklus bandymas papasakoti ne tik apie tai, kas man patinka, bet ir apie tai, kas mane erzina.
Prelomciškės kalvomis
Po kelionės į Estiją ir visokių darbinių reikalų, kurie trumpam buvo mane ištraukę iš atostogų režimo, akys ir dūšia vėl pasiilgo lietuviškos gamtos vaizdų. Todėl vakar nutarėme dieną pradrybsoti prie kokio nors ežero. Begalvodami kur patraukti, nusprendėme, kad būtų visai neblogai toliau pratęsti pažintį su Metelių regioninių parku, kuriame lankėmės šį pavasarį. Pasirinkome Dusios ežerą ir tą jo pusę, kuri yra prie Prelomciškės kalvų, tokiu būdu nušaudami du zuikius vienu šūviu, t.y užsitikrinome neprastą pasivaikščiojimą ir palaipiojimą po Prelomciškės piliakalnį, kurio nuotrauką matote viršuje, bei šalia esančias kalvas.
Neeilinė išvyka
Iš Adomo Petrausko muziejaus.
Šeštadieninė išvyka neeilinė buvo tuo, kad tądien aš gyvai susipažinau su vienų mano mėgstamiausių tinklaraščių autoriais ir didžiausiais šio tinklaraščio komentatoriais Grumlinu ir Scania GTI. Šio susitikimo idėja kilo jau gan senai, ilgai brendo ir pagaliau buvo įgyvendinta. Iš karto pasakau, kad viskas pavyko puikiai, buvo tikrai įdomu ir smagu pabendrauti. Na o Scaniai didžiausias ačiū už sugalvotą maršrutą ir visko organizavimą, o dar plius ir už linksmas istorijas. Taigi, nors Grumlinas pats pirmasis jau viską papasakojo, o Scania GTI viskuo dalinasi po truputi, tai ir aš kai kuo pasidalinsiu. Tad apie viską iš pradžių.
Laukas
Bezdonys
Villa Mindoza
Šiandien ryte, bespoksant pro langą į vis gerėjantį orą, buvo nuspręsta, kad šią dieną praleisime ant dviračių. Kelionės tikslu pasirinkome Bezdonis, nes man rūpėjo aplankyti Bezdonių-Arvydų dvarą, kuris dabar vadinamas gan tokiu pretenzingu Villa Mindoza vardu. Maršrutą sugalvojome kiek kitokį nei paprastai numinti plentu nuo Nemenčinės iki Bezdonių ir atgal, o kad jis tenkintų keletą sąlygų.
Geriau būtų paprašę proto
Geriau jau būtų paprašę proto, tai nors nekrėstų panašių cirkų. O jei jau patys nesugeba susitvarkyti, tai gal geriau pasiieškotų kitokios veiklos. Nes, kaip bebūtų gaila, man, bekeliaujant po Lietuvą, susidarė toks vaizdas, kad Vilniaus rajonas vienas prasčiausiai tvarkomų. Sutvarkyta tik ten, kur nesikiša savivaldybė.
Ir kita vertus. Jei neklystų, Lietuvoje bažnyčia atskirta nuo valstybės. Todėl, mano galva, kiekvieno piliečio asmeninis reikalas tikintis jis ar ne ir kieno mokymą pripažįsta. Todėl tikrai ne Vilniaus rajono savivaldybei spręsti ką privalo pripažinti visuomenė, o ko ne.
Vilniaus rajono politikai prašo Dievo pagalbos – Miestas – Vilniaus diena
Švėkšnoje siautėjo padugnės
Likimo ironija. Tik spėjau pasidžiaugti šeštadienio įspūdžiais iš Švėkšnos ir še, kad nori. Kažkokie padugnės nusprendė viską “patobulinti” pagal savo grožio supratimą.
P.S. Kartais norisi, kad tokius veikėjus “prisegtų” kokioje aikštėje prie gėdos stulpo su prikabintu “žygdarbių” sąrašu, o dar geriau sunkus fizinis darbas, kuris padėtų jų varganose smegenyse atsirasti dar keliems vingiams apart to turimo vieno, kuris ir taip dažniausiai būna punktyrinis.
Grafų Platerių parke Švėkšnoje siautėjo piktadariai (nuotraukos) / Kriminalai / lrytas.lt
Pabėgimas
Pagaliau prisiruošiau ir pabėgau. Pabėgau į savo vaikystės prisiminimus, kai, iki paryčių skaitydamas P. Tarasenkos “Pabėgimą”, bandydavau įsivaizduoti aprašomus įvykius, herojus ir vietas. Tai buvo viena iš mano labiausiai mėgstamų ir skaitomų knygų, kurios dėka ir atsirado mano potraukis Lietuvis istorijai ir kelionėms po šalį. Ir visada buvo noras aplankyti Skomantų piliakalnį, bet vis nebuvo progos ar laiko. Bet dabar jau žinau, kad niekada tų tinkamų progų nebūna, jei jų nesukuri pats. Štai kodėl šeštadienį mes atsidūrėme tuose kraštuose.
MariukasM.LT 