Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Panašiai, ko gero, galima būtų pasakyti, kad jei nori susidaryti pirmą dalykinį įspūdį apie miestą, rajona ar panašiai – apsilankyk savivaldybėje. Bet kokį įspūdį galima susidaryti, kai atėjęs tvarkyti savo reikalų į Vilniaus rajono savivaldybę, pamatai tokius vaizdelius?
Autoriaus Archyvai: MariukasM
Prieblandos zonoje
Taip šį įrašą pavadinau tikrai neatsitiktinai ar norėdamas pritraukti daugiau skaitytojų. Dažniausiai taip juokais vadinu savo pasivažinėjimus po Vilniaus rajoną. Kodėl prieblandos zona? Tikriausiai kad tai suprasti, reikia pačiam pagyventi čia. Kita vertus, tikriausiai ne vienas yra pastebėjęs, kad kai iškeliauji iš Vilniaus, tai tarsi persikeli ne tik erdvėje, bet ir laike atgal, į ne tokią jau tolimą praeitį. Nežiūrint puikaus oro, žvelgiant į nuotraukas, tikriausiai suprasite, kodėl šias vietas aš taip vadinu.
Bet apie viską iš eilės. Šio pasivažinėjimo dviračiais tikslas – aplankyti Skališkių olos atodangą, kuri dar kartais vadinama verkiančia arba šventąja ola.
Julius
Paveikslėlis
Nugirstos mintys
“Pradžioje tu geri su gerbiamais žmonėmis…
Po to su nelabai gerbiamais…
Galiausiai tu geri su visai negerbiamais žmonėmis, bet tu juos gerbi vien už tai, kad jie neatiminėja iš tavęs stikliuko.”
Dugnas?
Pagalvok…
P.S. Šias mintis nugirdau laidoje apie Visockį. Užkabino.
Apie sysadminus
Ech, mūs tarnyba pavojinga ir sunki…
Apie tai, koks sunkus yra sysadmino darbas, galite pasiskaityti nuspaudę ant žemiau esančios nuorodos. Ką čia jau daugiau ir bepridursi :) .
Bet būna dienų, kai ir sysadminams pro kabelius šviečia saulė. Tai būna toli gražu ne taip jau dažnai, tačiau visada per paskutinį liepos penktadienį, nes tai…
PASAULINĖ SYSADMINŲ DIENA
Taigi, su švente, mieli kolegos !!!
Saulėlydis kelyje
Priebliūdžiai
Vieni juos taikliai vadina teletabiais, nes pas anuos bet kokie intelekto likučiai tėra kažkoks rudimentinis atavizmas, o aš – prieblūdžiais, nes jie tiek yra susikoncentravę į savo bliūdą, kad aplinkinis pasaulis yra giliai dzin.
Šitas sugebėjo savo “džiaugsmą” numesti beveik sankryžoje, tuo pačiu blokuodamas vienintelę tos krypties juostą:
Paskutinis blyksnis
Paveikslėlis
Liubarto tiltas
Vakar, kažkur apie vidurnaktį, bevaikštinėdami po naktinį Vilnių, atsidūrėme ant Liubarto tilto. Kažkaip tuščia, praktiškai jokio transporto ir žmonių. Priėjus beveik iki tilto vidurio, staiga pro šalį pakankamai smagiai pralėkė troleibusas. Vat tada mes pajautėme, o ir pamatėme, kaip tiltas ne tik sudrebėjo, bet ir pradėjo visas suptis aukštyn – žemyn. Tai tęsėsi kokią minutę, gal ir ilgiau. O mes stovėjome ir žiūrėjome į priešingos pusės turėklus stebėdami tokį tilto “šokį”. Tai buvo tikrai netikėta, tad visas ramumas ir saugumas kažkur išgaravo. Teliko vienas noras – kuo greičiau nulipti nuo to tilto.
Belipant laiptais žemyn, man tas patirtas jausmas kažkaip asocijavosi su tuo, ką žmonės tikriausiai patiria kokio mažo žemės drebėjimo metu. Antras klausimas: o kas su tuo tiltu darosi piko valandomis?
Vyšnios
Šiemet, bent jau pas mus, tikri vyšnių metai.
Jei iš pradžių pamatysime dvi vyšnias:
MariukasM.LT 