Yra pasaulyje dalykų, kurie laikui bėgant nekinta. Tai – durnumas ir įžūlumas. Tokios mintys mane aplanko, kai vis pamatau Vilniuje, P. Lukšio gatvėje taip “pagarbiai” priparkuotą automobilį. Ir taip trunka jau beveik tris metus (nuotrauka viršuje daryta šiandien)…
Šiandien, apsipirkinėjant Žirmūnų RIMI, akys užkliuvo už ant pakuočių perklijuotų kainų. Aš, kaip pakankamai smalsus žmogus, neiškenčiau nepabandęs pažiūrėti, kas slypi po naujai užklijuota kaina. Patenkinus savo smalsumą, kilo mintis, kad kažkas nusprendė, kad ta pirminė kaina yra per daug jau gerai, todėl užklijavo savo variantą. Štai ir pasidarė įdomu, kurie čia taip nusprendė: gamintojas ar pardavėjas?
Taikliai, išsamiai, su humoru ir dar komiksais apie idiotizmą Prieblandos zonoje:
P.S. Aš vis galvoju, ko tikisi šių rajonų valdžios? Investicijų iš Vatikano ar tai tik noras užsitikrinti pačių tamsiausių rinkėjų balsus? Šiaip kiekvienas sveiko proto žmogus, norėdamas klestėjimo savo kraštui, už tokius tikrai nebalsuotų.
O dar sako, kad durnumas nėra užkrečiamas. O jei rimtai – tai dar viena kompanija, kuriai Lietuvos konstitucija tėra bulvarinis skaitalas.
P.S . Remdamasis pusmetine gyvenimo “Dievo karalystėje” patirtimi pastebėjau, kad čia vis dar tas pats jovalas ir pagerėjimo perspektyvų kaip ir nenusimato.
Šalčininkai Vilniaus rajono pavyzdžiu ketina valdžią perleisti Dievui – DELFI Žinios
Vakar su žmona aptūrėjome savotiškai linksmą siurprizą. Reikalas tame, kad jau eilę metų mes namie Kalėdoms statome mažytę dirbtinę eglutę, nes kažkaip visada būna gaila po švenčių išmetinėti tikrą medį. Žinau, kad eglutės auginamos specialiai šventėms, bet vis tiek man gaila gyvo medžio.
Tai štai, vakar vakare, kai jau buvome susėdę vakarieniauti, suskambo lauko durų skambutis. Įsivaizduokite mano nustebimą, kai atidaręs duris pamačiau vienos žmonos mokinės tėvą su eglute rankose. Gaila, kad jis nesileido įkalbinamas užeiti, nes būtų pavaišintas tikrai neblogu vynu, kurį gavau iš kolegų gimtadienio proga. Tai va koks smagus bei netikėtas siurprizas, o ir savotiška gimtadienio dovana (na, bet čia, sakysime, sutapo ;) ).
Rimtai, gyvenimas tikrai smagus, kai laikas nuo laiko susiduri su tokiais žmonėmis :D .
Nors paprastai visada skeptiškai žiūriu į visokias viešųjų ryšių akcijas, tačiau šį kartą nusprendžiau prisidėti prie IKI rengiamos akcijos, kurios pagalba renkami pinigėliai kalėdinėms dovanėlėms vaikams iš mažiau pasiturinčių šeimų, Jei galima kam nors suteikti nors truputėlį džiaugsmo, tai ko dėl to nepadarius taip paprastai?
Tereikia paspausti ant skydelio, esančio šio tinklaraščio šoninėje skiltyje, ir sąskaita pasipildys 5 centais. Todėl nepasididžiuokite, užeikite į tinklarašti bei spustelėkite ant skydelio. Gal Kalėdos kažkuriam vaikui bus truputi linksmesnės? :)
Aš niekada nesupratau ir net nenoriu suprasti tų žmonių, kurie savo augintinius išmeta į gatvę ar atiduoda į va tokias gyvūnų prieglaudas. Aš paprasčiausiai jais šlykščiuosi ir norėčiau, kad vietoje šio šuns atsidurtų jie patys. Tokie vaizdai sukrečia ir to, tikriausiai, net savo pikčiausiam priešui to nepalinkėtum.
Vakar, penktadienį, tikrai buvau labai maloniai nustebintas. Tačiau apie viską iš pradžių.
Prieš kelias dienas pastebėjau, kad mano Alfos akumuliatorius kiekvieną rytą vis sunkiau ir sunkiau sugeba pažadinti automobilio variklį. Todėl suplanavau, kad po darbo ir suplanuoto susitikimo, užsuksiu į Autobravos servisą ir pasikeisiu bemirštančią bateriją. Deja, vidudienį, susiruošus keliauti į susitikimą, automobilis nebeužsivedė. Likus valandai iki susitikimo pradžios aš, su pro šalį važiavusio taksisto pagalba užvedęs variklį, jau stovėjau prie atstovybės serviso priėmimo stalo ir pasakojau savo bėdas. Nors ir nebuvau iš anksto susitaręs, automobilis tuoj pat buvo paimtas. Bet kaip ten bebūtų, per tą laiką tikrai nebūtų viskas patikrinta ir pakeista. Todėl jau norėjau skambinti ir atsiprašyti dėl apmaudaus vėlavimo. Taip ir būčiau padaręs, jei priėmimo darbuotojas, kuris pastebėjęs mano nusivylimą ir prastą nuotaiką, nebūtų pateikęs savotiško siurprizo. Jis staiga kažkur išbėgo, o jau po kelių minučių aš jau sėdau į naujitelaitį Fiat Bravo, kurį gavau kaip ir savotiškam bandymui. Taigi, mano susitikimas buvo išgelbėtas, o kokius įspūdžius paliko automobilis, aprašysiu kiek vėliau.
O dabar tikrai noriu nuoširdžiai padėkoti Autobravai ir jos darbuotojams, kad jie jau keturis metus tvarko mano ne pirmos jaunystės automobilį, ir aš tikrai negaliu skųstis nei aptarnavimo, nei darbo kokybe. O vakar aš tikrai pasijaučiau svarbiu šios kompanijos klientu. Galite tai pavadinti reklama, bet jie tikrai to nusipelnė :) .
<
Šiaip tai turėjo būti įrašas apie eilinę sekmadienio išvyką, o tiksliau pasivažinėjimą dviračiais miškuose tarp Antavilių ir Nemenčinės palei kairį Neries krantą. Tačiau kai kurie pamatyti vaizdai man sukėlė šiokių tokių minčių. Be to, kuo toliau, tuo labiau gilėja įsitikinimas, kad nebegaliu apsimesti nematantis to, kas realiai aplink mus vyksta, kad paprasčiausiai yra niekšiška kukliai nusukti fotoaparato objektyvą nuo nemalonių akiai vaizdų. Kaip ten bebūtų, šis pasakojimas apie šią išvyką bus kiek kitoks nei ankstesnieji, su nukrypimais į šoną. Tai pirmas kuklus bandymas papasakoti ne tik apie tai, kas man patinka, bet ir apie tai, kas mane erzina.
Man tikrai įdomu, apie ką galvojo šio dienraščio redaktoriai, publikuodami šį interviu su potencialiu kelių žudiku. Dar suprasčiau, jei straipsnis būtų pavadintas “Esu kvailys, neturintis baimės jausmo”, o ne būtų savotiškas tokio idioto veiksmų pateisinimas ir tam tikras teigiamo įvaizdžio formavimas. Ar bent redaktoriai ir žurnalistas pagalvojo, kad taip rašydami visiems tokiems lakstantiems suteikė savotišką nuodėmių atleidimą ir tuo dar labiau padidindami nesaugumo lygį mūsų keliuose?
MariukasM.LT 