Noriu pasigirti

 

Taigi, noriu pasigirti.  Ši nuotrauka mėnesio pradžioje per Flickr buvo atrinkta kaip kandidatė būti patalpinai 10-ame Schmap Berlin Guide leidime. Tai va, šiandien gavau laišką, kad ji ten ir patalpina.

Nežinau, kas labiau sąlygojo pasirinkimą: ar pati nuotrauka, ar taikoma turinio licencija. Bet kokiu atveju, man malonu, kad kelionių vadovui po tokį išfotografuotą miestą kaip Berlynas tiko būtent mano nuotrauka. Tai juk praktiškai man pirmas kartas, kai kažkokiam, ne lietuviškam leidiniu prireikė mano nuotraukos ir to oficialiai buvo paprašyta. 🙂

Schmap-Berlin Guide – Events – Charlottenburg

Savaitgalio ”atrakcija”

cc GreekVicar

Kartais, dėl įvairių sutapimų, netyčia gali pradėti tikėti visokiais prietarais. Pavyzdžiui ir tuo, kad 13-oji diena yra tikrai nelaiminga. Arba jei esi nelabai apsisprendęs su savo savaitgalio planais, apvaizda gali tikrai pasirūpinti, kad turėtum ką veikti bent jau kelioms dienoms į priekį. Taigi, kaip jau tikriausiais supratote, visa istorija prasidėjo praėjusį šeštadienį, kovo 13-ąją dieną. O buvo taip…

Skaitykite toliau

Dar vis gyvas

Gavosi labai jau nepadoriai ilga pauzė tinklaraštyje, tačiau aš vis dar gyvas. Gyvas, nežiūrint to, kad praktiškai visą energiją suryja darbas. Svarbus ir įdomus projektas, bet ryjantis laiką, nes reikia padirbėti ir po darbo. O tada tesinori tik vieno – kuo greičiau grįžti namo. Namie teužtenka energijos dar bent jau paskaityti ką rašo mėgstami tinklaraščiai, o viska kita RSS skaityklėje paprasčiausiai pažymima kaip skaityta. Per išeigines taip pat nebesinori niekur keliauti, mieliau laisvalaikį praleidžiu namuose.

Iš tikro, nėra viskas taip blogai. Kadangi daugiau laiko praleidžiu namie, vėl atradau knygų skaitymo malonumą. Tik skirtumas toks, kad didžiąją dalį perkaitytų knygų sudaro elektroninės, o ne tradicinės knygos. To priežastis – paprasta kaip trys kapeikos: man taip patogiau. Nereikia vaikščioti po knygynus ir gaišti laiką arba laukti kol pristatys internetinėje parduotuvėje nupirktą knygą. Čia viskas paprasčiau. Tiesiog atsisiunti nusipirktą ar nemokamą elektroninė knygą ir tuoj pat gali pradėti skaityti.

Dar vienas tokio lindėjimo namie privalumas – pagaliau atsirado laiko eksperimentams mano virtualiame tamsiajame kambariuke. Tikrai taip, fotoaparatas neguli be darbo, bet šį kartą tikslas yra išsiaiškinti šiokius tokius man iškilusius klausimus. Tikrai taip. Nepaisant to, kad rimčiau bandau fotografuoti jau kokius du metus, bet vis atrandu dalykų, kur jaučiuosi visišku naujoku. Todėl ne viskas gaunasi kaip noriu ir kartais vis užlipu ant kokio grėblio. O be to, dar reikia susitvarkyti kai kuriuos dalykus savo skaitmeninės fotografijos procesuose. Apie tai tikrai parašysiu, nes būtent tokių temų pasigendu lietuviškoje blogosferoje. Todėl dvi apklausos, kurios vaidenasi dešinėje skiltyje, paleistos ne šiaip sau.

Taigi, viskas juda kaip ir teigiama linkme. Tereikia tik laiko ir kantrybės…

Vasaros ilgesys

Betvarkydamas delniuko duomenis, jame radau šią nuotrauką, darytą vasarą, kai paskutinį kartą buvau prie Dusios ežero. Nuotrauka ne itin kokybiška, o ir šiaip pykštelėta “ant durniaus” delniuku. Tačiau bežiūrint į ją atsirado toks be galo stiprus noras vėl atsidurti prie to ežero, kai lauke vasara ir šilta, tingiai išsitiesti ant pievelės ar šiaip gerai leisti laiką, vis pasidairant pro fotoaparato objektyvą.

Apie gerus norus

Gerais norais pragaras grįstas. Šiandien tą supratau ryte važiuodamas į darbą.

Gerai, iš eilės. Vakar, po ilgojo šventinio savaitgalio, anksti ryte  Alfa mane pasitiko užšalusiomis spynelėmis (matyt kažkur gavo per daug drėgmės). Tikrai sugaišau nemažai laiko, kol patekau į automobilio vidų, o dar tiek pat sugaišau, kol vėl spynelės pradėjo veikti tvarkingai. Todėl į darbą atvažiavau gerokai pavėlavęs, nes ant slidaus kelio atsigriebti už sugaištą laiką praktiškai jokių šansų, nes didžioji automobilių dalis juda labiausiai išsigandusio pasirinktu greičiu. Lenkti tokiomis sąlygomis irgi nevilioja. Todėl šiandien ryte, nujausdamas, kad tas fintas su spynelėmis gali ir pasikartoti, į darbą susiruošiau truputi ankstėliau. Bet, mano džiaugsmui, nežiūrint lengvo šaltuko, spynelės veikė tvarkingai. Todėl užkūręs variklį ir nuvalęs nuo auto sniegą, iš karto sėdau ir pajudėjau link Vilniaus. Kelias pakenčiamai slidus, per radiją nebloga muzikėlė, tad visai smagiai važiavosi. Bet viduje vis kirbėjo nerimas, kad viskas čia per gerai klojasi ir šiam idiliškam vaizdeliui aiškiai kažko trūksta. Kažkur pusiaukelėje nerimas susifokusavo į džinsų kišenes ir užpakaline sėdynę. Reikalas tame, kad žiemą, rytais, keliaudamas į darbą, aš iš pradžių išeinu į namo kiemą, užkuriu  Alfos variklį, ramiai nuo jos nuvalau sniegą ir dar kartą užsukęs namo pasiimu visus reikiamus daiktus. Kol taip suvaikštau, prašyla auto salonas ir atitirpsta langai. O šiandien, iš to džiaugsmo, kad neteko kariauti su durelių spynele, fazę “dar kartą užsukęs namo pasiimu visus reikiamus daiktus” aš kažkaip nejučia praleidau. Taigi, pusiaukelėje aš pagaliau supratau, kad piniginė su dokumentais, komunikatorius ir kuprinė su nešiojamu kompiuteriu bei fotoaparatu liko sau ramiai pūpsoti namie.  Nieko daugiau neliko, kai nuo pusiaukelės grįžti namo, pasiimti daiktus ir vėl pakartoti visą maršrutą iš naujo. Aišku, iš mano gerų norų teliko šnipštas ir darbe atsiradau panašiai kaip ir vakar. Kaip sakoma, per durną galvą papildomos kuro ir laiko sąnaudos, o su gerai norais gavosi “kaip visada” 🙂 .

Namai namučiai

Pagaliau namie. Tiksliau grįžau jau šeštadienio vakare.

Kol buvau Berlyne, praktiškai buvau visai atitrūkęs nuo to, kas darosi Lietuvoje. Sėdėti internete praktiškai visiškai nebuvo laiko nei konferencijos metu, nei tuo labiau vakare. Na nebent retkarčiais perskaitydavau el. paštą ar pabendraudavau su artimaisiais ar bendradarbiais. Vienu žodžiu, visiškas atotrūkis nuo lietuviškos informacinės erdvės ir blogosferos. Jau sėdėdamas lėktuve, kuris skrido iš Rygos į Vilnių, paėmiau pavartyti porą lietuviškų laikraščių, bet tuoj pat to pasigailėjau. Tas pats per tą patį, kas buvo ir prieš savaitę. Numečiau tuos popiergalius taip, tarsi į rankas būčiau paėmęs kažką šlykštaus. Pasirodo, kad pakako tik savaitės pabūti kitur ir įdomiai bei naudingai praleisti laiką, kad kitaip pradėtum žiūrėti į tai, apie ką ir kaip rašoma. Paklausite o kaip buvo prieš kelionę? Tikriausiai buvau pripratęs prie to viso fono, tarsi buvau įgijęs savotišką imunitetą. Vėl prisėdęs prie kompiuterio namie, tuoj pat atsikračiau visais susikaupusiais RSS skaityklės įrašais apie politiką ir tais, kurie prenumeruojami iš lietuviškų portalų. Perskaičiau tik tai, kas naujo prirašyta mėgstamuose tinklaraščiuose.

Tai tokie tie pirmieji įspūdžiai po savaitės buvimo svetur. O dabar bandau kažkiek susidėlioti į savotiškas lentynėles visą tą nemažą kiekį Tech-ed’e gautos informacijos. Aišku, kad reikės dar grįžti prie sukauptos medžiagos, o taip pat reikės dar ir parsitempti likusių seminarų kuriuose nepavyko sudalyvauti arba jie vyko tuo metu, kai buvau pasirinkęs kitą, tuo metu man atrodančią svarbesnę temą, medžiagą. Kas be ko, taip pat dar reikia sutvarkyti ir visą foto medžiagą. Bet tai bus truputi vėliau. Na o šiandien mėgaujuosi tuo, kad niekur nereikia lėkti, dar ir dar kartą perplanuoti savo tvarkaraštį ir keliauti po didžiulį konferencijų centrą, kuris į savaitės pabaigą pradėjo mane rimtai užknisti.

Taigi, dar bus ir apie Microsoft Tech-ed Europe 2009 bei, savaime suprantama, ir nuotraukų.

Noras

Paskutiniu metu jaučiuosi tarsi nešamas kalnų upės srovės. Darbas su visokiais susitikimais, konsultacijomis, visokie asmeniniai ir ne tik reikalai, suryjantys visą laisvą laiką. Todėl atsirado toks stiprus noras vėl neskubant pasivaikščioti parko rudeniu taku, velkant kojas per lapus:

Rudens takas

Skaitykite toliau

Prašau nevaikščioti !

2009 08 29_2443

Prašau baikite vaikščioti po mano smegenis! Vis tiek ten nieko gero šiandien nėra. Nulis minčių, nulis idėjų. Nei kur eiti, nei kur važiuoti. Tiesiog tingiu galvoti. O jei ir ką buvau sugalvojęs, tai lietus visas mintis nuplovė. Tikriausiai man reikia nuo gamtos pailsėti. O gal gamtai nuo manęs, nuo mūsų? Ai, koks skirtumas. Tikiuosi supratote.

Naminė duona

2009 05 17_1370

Kai vakar perskaičiau kaip Grumlinas mėgavosi namuose kepta duona, nebeišlaikiau ir tą pačią dieną savo brangiausiąją prikalbinau  taip pat nusipirkti tokį aparatą. O tačiau, jau susiruošus išbandyti šiuolaikinį duonkepį pečių, paaiškėjo, kad namuose nėra jokio padoraus svėrimo prietaiso. Vis kažkaip išsiversdavome matuodami iš akies. Bet instrukcijoje griežtai prigrasinta viską matuoti tiksliai, jei nenorima nusivilti šio technikos stebuklo galimybėmis. Kadangi reikalas jau buvo vakarop, tai tikimybė mūsų miestelyje įsigyti reikiamą daiktą lygi nuliui. Tad nori ar nenori, teko dar kartą prasivažinėti iki Vilniaus. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Visus ingredientus į aparatą sukrovėme iš vakaro, nustatėme laikrodį ir šviežia, dar garuojanti duona mūsų laukė ryte pusryčiams. Mmmm kaip buvo skanu su pienu. Aišku, tai neatstoja tos tikrame pečiuje keptos naminės duonos, kurią vaikystėje ragaudavau per atostogas kaime, bet sava duona yra sava, todėl ir skaniausia 🙂 .