Kaip jau minėjau, labai daug laiko pažinčiai su miestu tikrai neturėjau. Seminarai konferencijoje baigdavosi vakare, kai jau būdavo tamsu, o ir orai nelabai lepino. Bet sekančios dienos, po sienos nuvertimo minėjomo, su kolega iš Lietuvos visgi nutaikėme momentą kai nelijo ir pasivaikščiojome po vakarinio Berlyno centrą.
Jei jau kalbama apie Berlyną, tai tikrai negalima nepaminėti ir Berlyno sienos. Sienos, kurį ilgą laiką buvo ne tik atskirusi Vakarų Berlyną nuo Rytų Vokietijos, bet taip pat buvo savotiškas “Geležinės uždangos”, skyrusios du visiškai skirtingus pasaulius, simbolis.
Kažkaip senai buvo savaitgalinės išvykos. Darbai, kelionės, prastas oras – visa tai įtakojo tokių išvykų dažnumą. O mūsų akys jau pakankamai pasiilgo pro mašinos langą skriejančių vaizdų ir priešakyje vinguriuojančios plento juostos. Tačiau šiandien viskas rikiavosi reikiama linkme: noras yra, neblogas oras taip pat yra. Liko tik sugalvoti kur. Kiek pasvarstę nusprendėme užsukti į Dubingius.
Pro šią stotelę kasdien važinėjau pirmyn-atgal ir vis badžiau pro traukinio langą pamatyti kas ant tos sienos. Ji tikrai skiriasi nuo visų tų, kurias pamačiau per buvimo Berlyne savaitę. Todėl vieną dieną neiškenčiau ir išlipau Savignyplatz stotelėje:
Pagaliau atėjo eilė paskutinei pasakojimo daliai apie buvusią Microsoft konferenciją. Šį kartą jums parodysiu ne tai, kas vyko konferencijų centro viduje, o tai, ką radau šalia jo. Na o nuotrauka viršuje – tai vaizdelis, kurį mačiau kiekvieną mielą (apsiniaukusią) dieną eidamas iš metro stotelės link konferencijų centro. Taip ir buvo, kad praktiškai beveik visą laiką buvo apsiniaukė ir palydavo. Tik labai retai kada išlįsdavo saulė. Bet vieną, tokią retą dieną, bevaikščiodamas po konferencijų centrą, prie vienų lauko durų pamačiau užrašą “Žiemos sodas”. Bebūnant visą dieną viduje tikrai norisi nors trumpam išbėgti į lauką, o tuo labiau kai ten šviečia saulė.
Paskutiniu metu jaučiuosi tarsi nešamas kalnų upės srovės. Darbas su visokiais susitikimais, konsultacijomis, visokie asmeniniai ir ne tik reikalai, suryjantys visą laisvą laiką. Todėl atsirado toks stiprus noras vėl neskubant pasivaikščioti parko rudeniu taku, velkant kojas per lapus:
Kartais, net ir stovėdamas vidury miesto esančiame parke, gali duoti valią savo fantazijai ir įsivaizduoti, kad keliauji nežinoma upe, o už artėjančio vingio tavęs laukia dar nepatirti nuotykiai…
MariukasM.LT 