http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find the best hikes in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1080768
Jei gero oro savaitgalinėms išvykoms nėra šalia tavęs, tai reikia keliauti ten, kur jis yra. Tokį sprendimą vakar, kai praėjo savigailos priepuolis, padiktavo mano siela – avantiūristė.
Taigi, pagaliau prisiruošiau papasakoti detaliau apie sekmadienio kelionę ant dviračių, kai aplankėme du Europos centrus.
Vakarykštė išvyka gavosi kiek kitokia, nei buvo planuota, nes prie mūsų prisijungė mano senas draugas su šeimyna, kurioje jauniausiajai tik pusmetis. Todėl nebuvo apeita tai, kas planuota, o ir lobių paieškas atidėjome kitam kartui.
Kažkaip senai buvo savaitgalinės išvykos. Darbai, kelionės, prastas oras – visa tai įtakojo tokių išvykų dažnumą. O mūsų akys jau pakankamai pasiilgo pro mašinos langą skriejančių vaizdų ir priešakyje vinguriuojančios plento juostos. Tačiau šiandien viskas rikiavosi reikiama linkme: noras yra, neblogas oras taip pat yra. Liko tik sugalvoti kur. Kiek pasvarstę nusprendėme užsukti į Dubingius.
Po kelionės į Estiją ir visokių darbinių reikalų, kurie trumpam buvo mane ištraukę iš atostogų režimo, akys ir dūšia vėl pasiilgo lietuviškos gamtos vaizdų. Todėl vakar nutarėme dieną pradrybsoti prie kokio nors ežero. Begalvodami kur patraukti, nusprendėme, kad būtų visai neblogai toliau pratęsti pažintį su Metelių regioninių parku, kuriame lankėmės šį pavasarį. Pasirinkome Dusios ežerą ir tą jo pusę, kuri yra prie Prelomciškės kalvų, tokiu būdu nušaudami du zuikius vienu šūviu, t.y užsitikrinome neprastą pasivaikščiojimą ir palaipiojimą po Prelomciškės piliakalnį, kurio nuotrauką matote viršuje, bei šalia esančias kalvas.
Pagaliau prisiruošiau ir pabėgau. Pabėgau į savo vaikystės prisiminimus, kai, iki paryčių skaitydamas P. Tarasenkos “Pabėgimą”, bandydavau įsivaizduoti aprašomus įvykius, herojus ir vietas. Tai buvo viena iš mano labiausiai mėgstamų ir skaitomų knygų, kurios dėka ir atsirado mano potraukis Lietuvis istorijai ir kelionėms po šalį. Ir visada buvo noras aplankyti Skomantų piliakalnį, bet vis nebuvo progos ar laiko. Bet dabar jau žinau, kad niekada tų tinkamų progų nebūna, jei jų nesukuri pats. Štai kodėl šeštadienį mes atsidūrėme tuose kraštuose.
Šiandienos išvyką, ko gero, galima būtų pavadinti lenktynėmis su lietumi Nemuno kilpų regioniniame parke. Visą kelią mes vis arba prasilenkdavome su lietumi visai šalia, arba susitikdavome. Ten kur susitikdavome – arba lijo, arba lijo labai smarkiai. Kitais atvejais lietus, genamas stipraus vėjo, tiesiog lipo mums ant kulnų, todėl teko, išlipus iš automobilio, gan spėriai suktis. Taigi, dėl tokios “įtemptos programos”, ne viską aplankėme ką planavome, bet parodyti, mano manymu, yra ką.
Pirmas sustojimas gavosi Punioje. Čia mus domino Punios piliakalnis, kurį rasti visai nesunku. Takas, vedantis link jo, prasideda tiesiog prie bažnyčios. Bet beeinant tuo taku, atradau tokią mažutę koplytėlę, stovinčią tarp medžių:
Šiandien kažkaip toptelėjo, kad ilgokai jau nesu lankęsis Anykščių krašte. Iš kitos pusės, nesinorėjo vėl žygiuoti per tas pačias vietas, kur aplankytos vaikystėje ar pagal mokyklos programas. Norėjosi pamatyti kažką naujo. Taip bemąstant ir dėliojant taškus navigaciniame kompiuteryje, susikonstravo toks virš 200 km ratas, kuris, tam, kad negrįžti tuo pačiu keliu, užkabino ir Utenos rajoną ir vieną smagiausių kelių Lietuvoje: Molėtai – Anykščiai, kurį mano žmona gan taikliai pavadino lunaparku. Bet apie viską iš eilės.
Pirmas apsilankymo punktas buvo Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis:
Šį savaitgalį nusprendėme, kad mums reikia pailsėti nuo automobilio, o jam – nuo mūsų. Taigi, gera proga pakeisti transporto rūšį ir pagaliau išsitraukti dviračius. Reikia pripažinti, kad esame tikrai apsileidę, jei per eilę metų, praktiškai išvažinėję beveik visą Lietuvą, iki šiol neaplankėme Nemenčinės piliakalnio, kuris yra praktiškai mums panosėje.
Jau atrodė, kad po vakar dienos tikrai nebesinorės niekur belstis ir sekmadienis bus praleistas bebimbinėjant namuose. Tačiau, kaip sakoma, neiškentėjome. Kur nors toli nesinorėjo, todėl vėl pasirinkome Neries nacionalinį parką ir kiek kitokį maršrutą, nei ankstesnieji. Anksčiau šiaip mūsų netraukė jokie etnografiniai kaimai, nes panašiose vietose abu esme praleidę ne vieną vaikystės vasarą. Bet šį kartą tebunie: Šilėnai – Naujosios Rėvos piliakalnis. Kaimas ir gamta – toks derinys Lietuvoje tikrai įprastas, o man įdomu, kuo šis kaimas ypatingas.
Šiaip tai nedidukas bažnytkaimis, turintis ryškią bažnytėlę:
